No Chance to Life (Baigta)

14 Dalis

POV'Elena'

Jau diena kaip slepiuosi nuo Zayn ir nuo kitų.Dabar gyvenu bėglės gyvenimą.Gerai tai,kad esu ne viena,o su Ganrielium.Taip su juo.Kai jis mane atskraidino į šį apleistą pastatą miško tankynėje ir paslėpė nuo visų,įgavo mano pasitikėjimą.Iš pradžių maniau jog jis blogas ir yra niurzga,bet dabar pabendravus su juo supratau,jog jis labai mielas ir draugiškas.Kaip sakoma "Nespręsk apie knygą iš viršelio".Žinoma diena buvo sunki,nes aš jaučiuosi silpnai ir jaučiu jog silpnėju kiekvieną sekundę.

-Viskas gerai?-'tarė sugrįžęs Gabrielius ir palietė mano ranką.Mane nukrėtė keista elektra.

-Taip.-'melavau ir šyptelėjau.Nenoriu jog jis manęs gailėtų ar panašiai.

-Atnešiau tau maisto.Nori?-'tarė ir parodė į maišelį rankose.

-Ne,vėliau.-'tariau su šypsena.

-Gerai,einu padėsiu ant spintelės.-'tarė vaikinas ir nuėjo link spintelės.

Staiga mano galvą užplūdo skausmas,suėmiau savo galvą rankomis ir suspaudžiau tikėdamasi jog praeis.Netrukus vaikinas atsidūrė šalia manęs ir man kažką kalbėjo,bet aš nieko nesupratau per skausmą ir užimą galvoje.Užmerkiau akis ir pajutau stiprias rankas apglėbiant mane,bei paguldant į lovą.Netrukus skausmas liovėsi ir aš atmerkiau akis.Prieš save išvydau Gabrielių,jis laikė mane savo glėbyje.Mano kūnų nuėjo šurpuliukai,kai vaikinas ranka paglostė man žandą.Nejaugi aš kažką pradedu jausti angelui?

-Elena ar viskas gerai?-'tarė vaikinas ir pažiūrėjo į mane susirūpinosiomis akimis.

-Taip,jau geriau.-'tariau ir prisipaudžiau prie garbaniaus krūtinės.

-Atsipalaiduok aš su tavimi.-'tarė vaikinas ir ranka glostė man nugarą.

Mane taip ramino jog netrukus aš užmigau...
POV'Zayn'

Jau diena kaip Elenos nėra šalia.Po galais kur ji galėjo dingti?!O gal...ji...jau mirė?Ne.Nesąmonė,negali būti!Sedėjau ant juodos,odinės kėdės ir ranka iš nervų barbenau į raudonmedžio stalą.Netrukus išgirdau traškesį,nuleidau akis žemyn ir pamačiau jog įskėliau stalą.Oh...neapskaičiavau savo jėgų.Bet kaip aš jas galiu apskaičiuot ir mastyt apie kažką kitą,jei mano galvoje vien ta višta?!Velnias...Rankomis perėjau sau per juodus,vešlius plaukus.Nebegaliu čia sedėti.Reikia kažką daryti.Bet ką?Juk jos ieškojimas tarsi adatos ieškojimas šieno kupetoje.Jei jos nerasiu greitu metu ir neatliksiu rutualo,ji mirs,o tuo pačiu ir mano galios nueis su ja.Kodėl būtent ji yra pusiau demonė ir pusiau šventoji?Negalėjo būt kokia eilinė,nepasipūtusi kekšė?Bet ne,žinoma,juk reikia jog ji būtų pasipūtusi,gerutė,simpatiška,agresyvi ir valdinga!Ji kavilė!...bet graži.Pala...ką?Aš ją pavadinau gražia?Oh...man jau tikrai stogas važiuoja.Man reikia ją surasti kol neišprotėjau!Atsistojau ir išėjau iš kabineto.Laikas rasti ją. Juk ritualui viskas paruošta,bet trūksta paskutinio ingridiento Elenos...
POV'Elena'

"Elena?"-tarė Gabrielius ir paglostė mano žandą.Pasirodo užmigau jo glėbyje.Atmerkiau akis ir išvydau žydras kaip dangaus akis įsmigusias į mane.Nusišypsojau."Tu gaži"-tarė užsisvajojęs.Nebesusivaldžiau ir pati pridėjau savo lūpas prie jo lūpų.Vaikinas šiek tiek nustebo,bet greitai pats ėmėsi insiatyvos...jis mane paguldė ir atsidūrė virš manęs,mes aistringai bučiavomės ir glamonėjomės."Hmm...Hm..Hm."-išgirdau krenkštėjimą ir greit nustūmiau vaikiną,bei pakėliau akis į tamsų kampą,iš kurio sklido garsas.Įdėmiai stebėjau tamsą,kol iš jos išniro Zayn.Mano akyse iškart atsirado išgastis,kūnas suglebo,o balsas pradėjo virpėti."Tu-u..r-ra-dai man-e"vos pasakiau šiuos žodžius."Taip Elena radau."tarė ir nusišypsojo demoniška šypsena,kuri privertė mano odą pašiurpti.Pasukau galvą į šoną ir pamačiau jog nėra Gabrieliaus šalia.Dar labiau išsigandau ir puoliau į neviltį."Kur jis?Ką jam padarei?"rėkiau ant vaikino."Apie ką tu?Aj...Apie angelą,kuriam pakirpsiu sparnus jei lies tave?"nusijuokė."Kur jis ir kaip tu mane radai?"išsigandusi paklausiau.

"Patiko bučiuotis su angelu?"nusijuokė ir įgnoravao mano klausimus."Kur jis?"rėkiau susierzinusi."Jis laiko tave glėbyje,kol kas."tarė rimtai Zayn."Kaip tai laiko jei jo čia nėra?!"rėkiau.Jezau kaip jis mane nervina!"Aš tavo galvoje brangute."nusijuokė ir iš lėto artėjo prie manęs."Ką??Bet kaip tau pavyko?"tariau nustebusi ir traukiausi iš lėto atgal."Tu silpsti ir jei nevyksi  dabar su manimi mirsi."tarė Zayn ir atsidūrė šalia mano veido.Jaučiau jo piktą ir aršų alsavimą man į veidą.Nuo jo sklinda blogis ir tamsa."Aš su tavimi  niekur nevyksiu ir neleisiu nekaltiems vaikams mirti,dėl mano kažkokių galių!Jau geriau mirsiu!"išrėkiau per ašaras,kurios jau veržėsi iš mano akių."Kol turi savo galias aš tau mirti neleisiu!Tuojau pat sakyk kur esi!"užrėkė Zayn ir taip privertė mane kruptelti.Pirmą kartą jis taip ant manęs rėkia.Pala...jis nežino kur aš?Bet juk jis mano sapne ir mintyse."Tu nežinau kur aš?"tariau nesupratusi."Aš nematau aplinkos,nes tu dar stipri ir tas suknistas pusangelis šalia tavęs.Dieve kam tau toks neišmanėlis?!"rėkė Zayn."Dink!"užrėkiau."Ką?!"atrėkė Zayn."Dink!Dink!Dink iš mano galvos!"rėkiau užsimerkusi ir užsidengusi ausis,jog negirdėčiau kaip jis rėkia.Netrukus atmerkiau akis ir išvydau Gabrielių gulinti šalia lovoje...Tai buvo sapnas.Dieve Zayn mane rado...bet jis nežino kur aš.Man pavyko jį išmesti iš savo galvos šį kartą,bet ar būsiu tokia stipri ir pavyks kitą kart?