No Chance to Life (Baigta)

1 Dalis

"Neviltis ir depresija - dabar toks mano gyvenimas."-Elena
*************************************
Štai dar viena mintis kurią užrašiau savo dienoraštyje.Taip...Jūs gerai supratote aš rašau dienoraštį.Žinote kodėl?Ogi todėl,nes noriu atsiminti kiekvieną smulkmeną savo gyvenime,nenoriu nieko pamiršt...Tai ką pamiršau tą lemtingąją dieną,kai žuvo mano tėvai slegia mane iki šiol,nenoriu,kad dar taip kada nors nutiktų.Po tėvų mirties aš kaip nesava:išsiskyriau su vaikinu Daren'u,nebe šoku mokyklos palaikymo šokėjų komandoje,nebe esu populiari mokykloje,nebevaikštau į vakarėlius,netekau daug draugų ir esu sugniuždyta,bei savimi nepasitikinti.Ir viskas per tą prakeiktą naktį!Kaltinu save jog ėjau į tą vakarėlį,sysipykau su Daren'u ir,kad paskambinau tėvams,bei liepiau mane pasiimti.Jei nors vieno iš šių dalykų nebūčiau padariusi,mano tėtis ir mama visdar būtų šalia.Gailiuosi jog likau gyva,aš tūrėjau mirti su jais...Jei būčiau mirusi netektų kentėti ir visiems kvailai šypsotis,bei atsakyti į šį kvailą klausimą "Ar viskas gerai?" ,dar kvailesniu atsakymu "Man viskas gerai".Man 17,o mano broliui Matt 16 metų,esu vyresnė todėl prižiūriu savo brolį,o mus į globą pasiėmė mūsų tėčio sesuo ir mūsu teta Jema.Jai vos 24-eri, o ji jau turi rūpintis manimi iš nevilties mirštančia paaugle ir mano svaigaluose skęstantčiu broliu.Jai labai sunku,bet kam iš mūsų lengva?Man liko tik brolis,bet jį labiau paveikė tėvų netektis.Jis pradėjo vartoti narkotikus,o jam tik 16!Visaip mėginu jį kontroliuoti,bet nepavyksta...Kiekvieną dieną mėginu gyventi ir tikiuosi pabudusi ryte vėl grįžti į senąjį gyvenimą...bet tik iškėlus koją iš lovos,vis niūri nuotaika ir problemos grįžta...
P.O.V Elena
'Naktis,tiltas,žmogus vidurį,cypiančios padangos,mamos riksmas,smūgis,vanduo,tėčio žvilgsnis'
Pabudau išpilta šalto prakaito,vėl košmaras ir vėl viskas išgyventa iš naujo.Ašaros krenta pačios,aš jų negaliu suvaldyti ir nejaučiu.Šiandien sekmadienis...Ryt pirmoji diena  mokykloje,taip pat pirmoji rudens diena be tėvų.Visą vasarą rašiau dienoraštyje savo mintis ir išliejau jausmus,visą vasarą praleidau ant palangės verkdama ir rašydama dienoraštį,visą vasarą mėginau susitaikyt su netektimi...visą vasarą!Išlipau iš lovos ir nuėjau po dušu,išsidžiovinau plaukus ir persirengiau tamsiais rūbais,nusileidau į apačia,pasiėmiau obuolį ir išlėkiau iš namų,kol teta  Jema ir Matt'as miega.Taip dabar tik 7 a.m ryto.Sapnuoju košmarus apie tą naktį ir kiekvieną kartą,tai sapnuodama mėginu prisiminti,kaip pavyko išsigelbėti,bet veltui...tik mašinai nėrus po vandeniu atsibustu išpilta prakaito ir išsigandusi.
Tik rytas,aš jau einu į kapines.Taip einu ten...nes noriu aplankyt tėvus,pastaruoju metu dažnai einu į kapines pas tėvus ir ten atsisėdusi rašau  į dienoraštį ką galvoju,jaučiu ir ko noriu.Atvėriau girždančius vartus ir nuėjau link tėvų kapo,padėjau atneštas baltas rožes ir atsisėdau  ir atsirėmiu prie kapo esančio seno medžio.Išsitraukiau dienoraštį ir pradėjau rašyti: "Jau 79 diena kaip jų nebėra šalia,79 bemiegės naktys,79 baisios dienos,79 dienos po to įvykio,79 dienos kaip esu gyva ir pati nežinau kodėl,79 dienos kaip bandau kažką atsiminti...Oh kiekviena diena vis sunkesnė sapnai vis baisesni ir ryškesni.Šiąnakt miegodama,net pajaučiau,kad kažkas lietė mano žandą,atsimerkiau,bet kambaryje nieko nebuvo,tik pleveseno atidaryto lango užuolaidos.Manau aš baigiu išprotėti.Ryt pirma diena mokykloje ir vėl reiks visiems šypsotis ir įrodynėti jog viskas gerai...Draugės Rebeca ir Bonė vėl mėgins pralinksmint ir lieps kabintis į gyvenimą...79 dienos..."
nustojau rašyt,nes pajutau keistą jausmą.Apsidairiau aplinkui kapinėse buvau viena,aplink greit atsirado rūkas,arba aš jo nepastebėjau kol rašiau...Įsikišau greit dienoraštį į tašę  ir atsistojau,atsisukau į tėvų paminklą ir pamačiau...