Ir vėl tie angelai

Ir štai atėjo herojė

Gyveno kartą mergina vardu Sofija.Ji per daug nesiskyrė nieko nuo kitų.Lankė mokyklą,turėjo draugų,gyveno įprastą paauglišką gyvenimą.
Rytas buvo nepaprastai gražus,žibėjo rasos lašeliai ant medžių lapų,labai lėtai kilo saulė ir apšvietė visą horizontą...
Sofija lėtai žingsniavo į mokyklą kai nuleidusi galvą eidama nepastebėjo kai atsitrenkė į vaikiną.Šis irgi rodės ėjo ta pačia kryptimi.
Pirmiausia prabilo Sofija
-Aš atsiprašau..ir nuleido akis vėl į žemę...
-Oi nieko viskas gerai.Ir nepažystamasis nusišypsojo.
-Aš turiu eiti. ir Sofija paskubomis aplenkė žavujį vaikiną ir nuėjo į mokyklą..Tačiau ji taip ir nepastebėjo žaismingos šypsenos vaikino veide.
Pasiekusi mokyklą ji jautė jog jos širdis smarkiai plaka..Nejaugi tai dėl jo..?Ai ne tikrai negalėtų būti..
Juk ji pati paprasčiausia mokyklos mergina ,ir ji sudejavusi nubėgo į pamoką.
Tada prabilo mokytoja:
-Klase,turime naujoką,jo vardas Atimas priimkime jį šiltai..Ir į klasę įėjo nepažystamasis.
Sofija taip ir liko išsižiojusi žiūrėjo kaip jis abejingai nužvelgia klasę ir kai jo žvilgsnis sustojo ties ja.
-O labas, tarė jis.
-Labas vėl...atsakė ji ir vėl nuleido akis.
Jam akivaizdžiai nepatiko jos abejingumas jo akyse buvo galima įžvelgti vos įmatomą pyktį ir jis priėjęs prie jos pakėlė ją ir stipriai bei aistringai pabučiavo visa klasė buvo be amo.Sofija taip pat.To nesitikėjo.ir atgavusi amą smogė jam per veidą su ranka ir išbėgo.Nepaisė jog pamokos vis dar vyko ji slėpėsi tualete...norėjo mirti kai jautė skausmą ant dešinio peties..atsirado širdies ženklas..Kaip tatiruotė.Ji lėtai apžiūrėjo ją ir vos jau galvojo pravirks kai visą mokyklą pasiekė sprogimo aidas...Ši atsistojo ir išbėgo...išvydusi gaisrą ir namą netoliese  kurį jau rijo ugnis.Išgirdo kūdikio verksmą.Iškart įbėgo į vidų.Klasė pastebėjusi tai išbėgo lauk.Atimas jau norėjo bėgti kartu bet jį sustabdė...Ir tada namas sprogo ir sugriuvo..Sofijai taip ir nespėjus išeiti...

Laukiu jūsų komentarų tikiuosi patiks ši istorija🙂