Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

Ledo karalienė

Sepas tįsėsi dviratį į kalną. Batai žliugsėjo, striukė peršlapo, marškiniai lipo prie kūno, šaltas gruodžio vėjas košė kiaurai. Na ir kodėl ta padanga prakiurti turėjo būtent šiandien? Ir kodėl būtent pusiaukelėj? Nei eit pirmyn, nei grįžt namo, susilopyti padangą ir bandyt iš naujo. Bet kokiu atveju vėluos. Nusprendė eiti pirmyn. Likus trečdaliui kelio, dangus prakiuro. Kaži ką pagalvos Karelija, pamačiusi jį tokį permirkusį? Juoksis? Ignoruos?

Pastarąjį pusmetį jis visaip bandė įsiteikti jį užbūrusiai moteriai juodomis migdolo formos akimis. Su techniku diskutavo apie medžiagų parinkimą naujam bandymui, kai atsivėrė laboratorijos durys ir įžengė Mateikas su ja.

– Susipažinkite, panelė Karelija, neurobiologijos daktarė, bus smegenų bangų tyrimų skyriaus vadovė.

Panelė.

Sepas ją iškart pažino – ji dėstė jam aukštąjį elektromagnetizmo kursą universitete. Tuomet ji buvo tiesiog dėstytoja Karelija, turbūt tik pora metų vyresnė, bet niekam nekilo mintis abejoti jos autoritetu. Vienas kursiokas jau per pirmąją paskaitą leptelėjo grubų juokelį, o Karelija liepė paaiškinti, kodėl jis juokingas. Išsišokėlis mykė, išsisukinėjo, aiškinosi, teisinosi, kol dėstytoja blizgino į jį juodomis akimis su akmenine išraiška veide. Po to karto daugiau niekas netrukdė jos paskaitų, o dėstytoja užsidirbo „Ledo karalienės" pravardę.

O paskaitomis jis mėgaudavosi. Karelijos balsas buvo švelnus ir malonus, ir dėstydavo ji suprantamai. Paskaitos pabaigoje paklausinėdavo auditoriją, kad įsitikintų, jog visi viską suprato. Ir vis dėlto ji buvo Ledo karalienė, nuolatos išlaikanti atstumą tarp savęs ir studentų. Sepą džiugino šiltas jausmas, užplūstantis per jos paskaitas – tik tiek sau leido. Jei mėgintų pralaužti tą ledo sieną, neabejojo, patirtų jos šaltą panieką, kaip tas kursiokas. Netgi pasirinko kitą dėstytoją kaip kursinio vadovą, nes žinojo, kad jei pasirinktų Kareliją – apie nieką kitą negalėtų galvoti, tik apie jos juodas akis.

Paskui ji baigė doktorantūrą ir nuėjo dirbti mokslinio darbo, Sepas baigė magistrantūrą ir įsidarbino inžinieriumi Mateiko Biosinergijos institute, kur per darbus daugiau nieko nematė. Ledo karalienė liko tik prisiminimu iš studijų laikų.

Ir štai Mateikas kątik įvedė ją į jo laboratoriją, pavadino panele, o jiems apsisukus išeiti godžiai spoksojo į jos užpakalį.

Panelė.

Tas vienas žodis iš šefo lūpų perliejo jį it šaltas dušas. Karelija – panelė? Tokia moteris? Ir tas Mateiko žvilgsnis! Jei būtų jis buvęs toj paskaitoj, nežiūrėtų į ją kaip katinas į lašinius! Ir išvis, jis tiktų jai į tėvus, tegu raminasi! O vieną dieną kažkoks laimingas šmikis vadins Kareliją savo ponia! Ir jis, Sepas Johansenas, nusigrauš nagus iki alkūnių, jei tas laimingas šmikis nebus jis pats. Jis ras kaip prieiti prie Ledo karalienės Karelijos, net jei rizikuos patirti jos šaltą stingdančią panieką. O Mateikas? Anas tai nežino, su kuo turi reikalą. Tikrai, Mateikas čia mažiausia bėda. Atleis iš darbo konkurentą? Velniai nematė, dėl Karelijos jis gali prarasti ir darbą, nieko čia baisaus.

Ir ar jam pasirodė, ar Karelijos žvilgsnis sustojo ties juo kiek ilgiau, nei prie kitų? Gal ji jį irgi prisiminė? O gal jis tiesiog žiopsojo išsižiojęs, negalėdamas patikėti savo akimis ir ausimis.

Problema: Kaip pelnyti Ledo karalienės palankumą? Problemos pasunkinimas: Kaip tą padaryti tiesiai Mateikui po nosimi, kad jis nesuuostų?

Parėjęs namo apsižiūrėjo veidrodyje. Ilgi plaukai surišti į uodegą, nes tingi juos kirptis. Apšepęs smakras, nes ne tik kad tingi skustis, bet ir oda paskui būna išsausėjusi, o jei pasitepa kremu, tai nueina spuogais. Nuskalbti marškinėliai su mėgstamos grupės logotipu. Nutrinti džinsai. Nuzulinti sportbačiai. Ne, taip gero pirmojo įspūdžio nepadarys. Ar, tiksliau, nepadarė, velniai griebtų. Tai kas dabar? Nusikirpti, nusiskusti, įsisprausti į kostiumą? Sepas net nusipurtė nuo minties apie kaklaryšį. Ne ne ne, jis neatrodys kaip savimi patenkinto Mateiko kopija.