Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

Pasakojimas apie Krikšto Močią, dangumi skrajojančią, mus visus saugančią

Tai buvo gražus vasaros rytas. Pavasario liūtys buvo liovusios pilti, oras staiga smarkiai įkaitęs nuo pat ankstumės, ir tolimesnis sodo kampas skubiai užžėlęs piktžolėmis iki pat juosmens – jei esi suaugęs, o vaikams – net iki kaklo. Ir tą gražų vasaros rytą buvo didžiulis triukšmas. Virš senos sulaukėjusios slyvos, stypsojusios užžėlusiame sodo kampe, ratus suko karkiančios varnos, kiti sodo medžiai buvo nutūpti šarkų ir kuosų, nepaliaujamai tarškiančių ir čiauškančių, o žvirbliai, zylės ir čiurliai reiškė ne ką mažesnį nepasitenkinimą, sutūpę ant kraigo ir vienišo į sodybą vedančio elektros laido.

– Kas čia per sąmyšis? – tarstelėjo galvą pro duris iškišusi moteris, trindamasi miego užlipintas akis.

Žmogaus pasirodymas pabaidė pulkus paukščių, jie vienu mostu pakilo nuo viršūnių ir ėmė sukti ratus aukštai virš sodybos.

Pro duris išlindo ir maža mergaitė, žvilgtelėjo į dangumi sukančius paukščius, į senosion slyvon besitaikančias varnas, ir tą akimirką buvo nulemtas likimas. Mergaitė basomis pasileido per rasotą žolę, link piktžolių kampo, link piktų paukščių uragano akies, mosuodama rankomis it sparnais ir šaukdama „Kar, kar, kar, kar!". Pulkas varnų, sukančių ratus, buvo pabaidytas, o nuo senosios slyvos šakų pakilo antra tiek – pasirodo, daug paukščių gali sutilpti ant medžio, ir žmogus nė nepastebės. Kažkas nedidelis, žvilgančiai juodas su ilga uodega šlumštelėjo iš slyvos į piktžolių sąžalyną. Paukščiai, piktai kranksėdami, išsiskirstė. Ir stojo tyla, kokios tikiesi iš ankstaus vasaros ryto.

– Kas čia buvo? – pro namo duris į kiemą išėjo ir šiek tiek didesnis berniukas.

– Aš nežinau! – smagiai jam atsakė sesutė, atplasnodama iš piktžolyno. – Buvo daug paukščių tame medyje!

– Man atrodo, ten buvo katė, – tarė mama ir nusižiovavo. – Dėl to jie taip pyko. Eime, išversim tėtį iš lovos, papasakosim, kokį vaizdą jis praleido.

Vėliau mama su tėčiu kuopė trobą ir kiemą, kol vaikai rinko vėdarėlius ir uodų įgėlimus. Paukščiai po truputį vėl įsidrąsino giedoti ir skraidyti, nors senąją slyvą ir aplenkdami. Tiesa, žmonės to nepastebėjo – tikrai, žmonės yra labai nepastabūs padarai. Užtat rado kai ką kito.

– Vaikai, ateikit, parodysiu ką! – sušuko mama ant kelio pagaliukais piešiantiems vaikams.

Mama už pečiaus rado kiaušinį ir plunksną. Ir ne tokių dalykų kaime galima rasti, tačiau šie du buvo ne šiaip sau kiaušinis ir plunksna, kokius galima rasi bet kuriame lizde. Kiaušinis buvo juodas, suskilęs ir tuščias. Jo lukštas buvo minkštas it vystelėjusi obuolio odelė.

– Senovėje žmonės už pečiaus žalčius perėdavo, – tarė tėtis. – Čia gal Bobutė kokį žalčio kiaušinį ir pasiliko?

– O tai jie tokie dideli būna? Ir tokie juodi?

– Kas ten žino, gal nuo suodžių pajuodavo? Čia gi turbūt jau dvidešimt metų kaip niekas netvarkyta.

O apie plunksną – kietą, vientisą ir žvilgančią it vabalo antsparnis – pasikalbėti jie nespėjo, nes mažoji ją pasiėmė, įsikišo į kasą ir išbėgo į lauką toliau žaisti. Berniukas pasiėmė kiaušinį ir įsidėjo į stiklainį – parodys klasiokams, kai grįš po vasaros atostogų.

Vakarop nutiko dar kai kas. Tėtis movė šašlykus ant iešmų, vaikai jam padėjo, ir aplaižę pirštus sužinojo naują žodį ir naują skonį: čili. Paskui tą aštrumą plovė šulinio vandeniu, verkdami ir juokdamiesi. O dar po kurio laiko, kai šašlykai ir vištų kulšelės jau buvo iškepę ir vertė varvinti seiles, šeima išgirdo šnaresį šabakštyne.

- Aaa, tikriausiai ežiukas atėjo apsižvalgyti, - tarė tėtis.

Vaikai iškart nukūrė pažiūrėti. Berniukas paliko savo kulšelę lėkštėj, o mažoji nulėkė su maistu rankoje. Sutūpė abu prie šabakštyno ir klausėsi. Berniukas atsigulė ant pilvo ir ištiesė ranką gilyn tarp usnių ir kiečų.