Įvairiausi apsakymai, rašyti įvairiausiomis progomis.
Įsimeskite į biblioteką, jei norite gauti pranešimą, kai bus nauji kūriniai <3
Ačiū, kad skaitote.
Atsargiai įtupdau džiovintas kadagio uogas ten, kur turėtų būti akys. Snapas – iš verpstės išdrožtas. Liepos šakelių kojos, nendrių šluotelių uodega, šiaudinis kūnas. Viskas apvyniota mano ir jauniausios sesutės plaukais. Tvirtai, kietai, vėjui papūtus nesubyrės. Palankstau sparnus, dengtus drebulės lapais. Turi pavykti. Privalo šįkart pavykti.
Jau keturiasdešimt dienų netariau nei žodžio. Vis bandžiau išgelbėti, kas likę. Bet iš mano pastangų – tik dešimt mano seserų, paukštėmis virtusių, palubėj po sodu kabančių. Tik trumpas plakimas sparnais, tik prasižiojęs snapas ir iš jo neišsiveržianti giesmė. Užgęstančios akys. Nunarinta galva ir neviltis. Guodžiu save, kad taip geriau, nei trūnyti po šalta žemele. Keikiu save, kad nei vienos nepavyko įkūnyti. Bijau, kad ir vėl nepavyks, kad viskas veltui, visos viltys, kovos, priesaikos – veltui.
O taip gražiai visi pradėjom – dainomis, skambiais šūkiais ir tikėjimu ateitimi. Visko atsisakėm, kad tik ateitų toji išsvajotoji laisvė. Bet atėjo žiema, ledas aptraukė upes, o žmonės krito – nuo kulkų, nuo šalčio ar nuo bado. Nuo priešo, ar nuo priešu virtusio draugo. Ir ko verti mano kerėjimai, jei nei vieno neišgelbėjau, anei seserų. Tik pikti gandai apie mane sklido, o netrukus teko ir pabėgti, pasislėpti apleistoje trobelėje. Tespėjau seserų plaukų sruogas pasiimti, ir tėvelio paliktą laikrodį.
Laikrodį!
Puolu prie jo, atidarau ciferblatą dengiantį stiklą ir lupu jo rodyklę. Daug jėgos tam nereikia, atleisk, tėveli, ir bėgu atgal prie savo paukštelio. Kaip tik atsidaro durys, su speigu įvirsta brolis – pavyko ir jam pabėgti, lemtis vėl mus suvedė šioje kiauroje troboje, jau porą mėnesių taip kartu ir glaudžiamės. Bedu rodykle lyg adata sau pirštan, brolis susirūpinęs žiūri: jau dešimt kartų matė, kaip nepavyksta. O aš glaudžiu paukštelio snapą prie kraujo, ir visa širdimi meldžiu, kad sesutė mane išgirstų, kad sugrįžtų. Kraujas kopia snapu, dažo jį, skverbiasi į šiaudus, į nendres, į drebulių lapus, į liepos šakeles. Sužimba mudviejų plaukai, rišantys šį kūną. Prašau, prašau, prašau. Sugrįžk.
Paukštelis lieka stovėti. Sunkiai atsidusęs prabyla brolis:
– Ak, sesule, kas dabar bus? Caras uždraudė lietuviškai rašyti, kas gi beliks dabar iš mūsų kalbos, iš mūsų visų? Ką mums dabar daryti?
Kadagio akutės žybt, paukštelio galva krypt į mane, krypt į brolį. Kad suplaks sparnais, net žaliu mišku ir lietumi pakvimpa, strakt laibomis kojelėmis, ir kad ims lakioti po gryčią, giedodama:
– Kū-kū, kū-kū, Duos knygų vaikų, Susėsim ratu, Skaitysim kartu!
Sesutė laksto aplinkui, tupia ant plaukų, vis kukuoja ir kukuoja, o mudu su broliu, raudodami iš laimės ir palengvėjimo, puolam kits kitam į glėbį. Nėra nė abejonės, ką dabar darysime. Ir neabejoju, kad šįkart tikrai pavyks.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
