Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

PYKTIS

Negalėčiau pasakyti, kada konkrečiai mano gyvenimas pasisuko bloga linkme. Gal, kai pakeičiau mokyklą, nebegalėjusi pakęsti klasiokų patyčių ir mokytojų neapykantos, tarsi mes būtume kalti už jų mažas algas? Gal, kai naujojoje mokykloje užsirašiau į debatų būrelį, tikėdama, kad gerais argumentais kelias į šviesią ateitį grįstas, ir ten susipažinau su krūva ginčytis mėgstančių tipų, kuriems, regis, kraujas užvirdavo, kai kiti nesutikdavo su jų požiūriu? Taip, tikriausiai ten, nes būtent ten susipažinau su ponu Velnio Advokatu, mokančiu visus argumentus apsukti taip, kad būtų jam naudingi, ir netgi tie, kurie niekad nepritrūkdavo argumentų pagrįsti savo pozicijai, debatuose su juo staiga pasijusdavo iešką žodžių kišenėse, o tos pasirodydavo besą kiauros. Tuokart maniau, kad ateitis aiški.

Tas bjaurybė buvo tikrai žavus. Visa laimė, kad ne aš viena taip maniau, tad dėl to truputį mažiau gėda – bet kuri mergina galėtų būti mano vietoj. Iš anksto suplanuotas audringas kalbas, pažvelgusios jam į akis, pamiršdavo ir kitos debatų klubo merginos, o keletas vaikinų, su juo besiginčydami pajutę beprarandą savo vyriškumą, klubą paliko. Aš irgi kritau jam į akį. Neabejoju, jog dėl to, kad net ir ekspromtu rasdavau gerą argumentą. Susiplanuotą pamiršti, bet ant smūgio rasti kitą, ne ką ne prastesnį – retas talentas, kuriuo galiu pasigirti.

Mano tėvai nežinojo, ar džiaugtis, ar liūdėti, man atradus savo pašaukimą. Pagaliau aš turėjau veiklos ir savanoriškai pasilikdavau po pamokų, kad galėčiau pasiginčyti su kitais klubo nariais. Tačiau išmoktas pamokas mikliai pritaikydavau ir namuose, ir tėvai, šiek tiek sumišę dėl to, kas vyksta, darydavo viską, ką aš juos įtikindavau daryti. Paskui pykdavo: oi kaip tu čia mumis manipuliuoji, gi žinai, kad neturim, nenorim, negalim, kaip tu čia ištraukei iš mūsų ir vieną, ir antrą, ir trečią. Bet aš jiems paaiškindavau: nekiškit čia manipuliacijų, manipuliuoti galima tik jausmais, o jus aš įtikinu naudodamasi griežta logika, ir jūs su manimi sutinkate, tol, kol nenueinate senais pažįstamais emocijų keliais. Ir taip iki kito karto...

Vienas vakaras buvo lemtingas. Vyko atviri debatai – mus stebėjo visa mokyklos bendruomenė, taigi ir mūsų tėvai. Debatų temas sužinojome tik atsisėdę į savo kėdes – štai ir mano retasis talentas teikti argumentus, regis, tiesiai iš oro, gavo sužibėti. Po šešių temų mudu su Velnio Advokatu susitikome akis į akį. Jis man – argumentą, aš jam – kontrargumentą. Fechtavomės žodžiais, žaidėme argumentų šachmatais, lyg tango žingsneliais apsukdavom priešininko tezes prieš jį patį. Jo akys šelmiškai žibėjo, mano skruostai degė. Auditorija prapliupo ovacijomis. Jis man nusilenkė, pasveikino nugalėjus, ir pakvietė į pasimatymą.

Mudviejų tėvai mokyklos aktų salėje sėdėjo šalia ir keitėsi komplimentais apie atžalas. Staiga mano gimdytojai viską turėjo, norėjo ir galėjo, ir man pačiai nespėjus susivokti, kas vyksta, mes jau mainėmės žiedais. Juk tai didžiausia laimė, argi ne?

Pasirodo, ne. Kas galėjo pagalvoti. Įsivaizduokite dabar mano sarkastišką juoką. Papuoliau kaip žuvelė į tinklą, staiga mano šaltakraujišką logišką būdą užgožė abiejų tėvų porų aikčiojimai, kaip mes vienas kitam skirti, kokie mes panašūs, kiek daug mes kartu galėsime nuveikti kaip Velnio Advokatai, Ponas ir Ponia. Tik per tuos džiaugsmus ir skatinimus štai ką pražiopsojau: kai džiaugsmą suteikia ginčijimasis, pritarimas turi pralaimėjimo skonį. O pralaimėti ponas Velnio Advokatas negalėjo, nė už ką, niekada, ir ypač ne prieš mane. Jo egoistišku žvilgsniu, aš turėjau būti jo asistentė, jo mamytė, auklė, valytoja, skalbėja, virėja ir subinės šluostytoja, ir bet koks mano „ne, nesutinku" buvo kaip mat nutildomas man net nespėjus pateikti savo argumento. Jis įkalino mane sužadindamas jausmus, ir atsisakė priimti mano protą. Mano vietoje laisvai galėjo būti bet kuri kita mergina – tačiau tik aš laimėjau prieš jį, tik mane jis norėjo nugalėti, o nugalėti mane buvo įmanoma vieninteliu būdu: įkalinant, prijaukinant, padarant iš manęs skystą jausmų balą, atimant gebėjimą mąstyti šaltai.