Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

Dievulis

Ne, Kamilei nepasirodė. Šakos, nors be lapų, buvo susipynusios su niekuo nesupainiojamu būdu. Ji priėjo prie konteinerio ir trūktelėjo. Teko užsispausti nosį. Šiukšles jų užkampyje išveždavo ne taip dažnai, o dabar kaip tik buvo tos kelios ankstyvo pavasario dienos, kai staiga oras sušilo iki vidurvasario temperatūrų.

Kamilė toje pačioje šiukšlių krūvoje susirado sulūžusį šluotgalį, juo praskyrė pažliugusias maisto atliekas ir suplyšusius skudurus. Užkabino dievulį už susipynusių šakų ir ištraukė jį.

Dievulio akys buvo užmerktos, lūpos pabalusios ir suskeldėjusios. Nubyrėję visi lapai. Kažkas, matyt, gavo Dievulį dovanų Kalėdoms, o kai visos maldos buvo išklausytos – atsikratė.

Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad niekas nespokso, Kamilė iškraustė sportinę aprangą iš maišo, sugrūdo Dievulį ten, aprangą ant viršaus ir nubėgo namo.

Tik atsidūrusi prie buto durų susimąstė, ko reiktų jo maldauti. Kad klasiokai paliktų ją ramybėje. Kad patėvis nustotų baubti dėl bet kokio niekniekio. Ir kur reiktų Dievulį pasidėti? Patėvis niekada nepatikėtų, kad jį tiesiog surado. Nepatikėtų, kad tai – tikras Dievulis. Įrodinėtų, kad jis neša tik nelaimes. Tyčiotųsi, kad tiki nesąmonėmis. Baubtų ir kaltintų ją kaskart kam nors nepasisekus.

Nuo mamos irgi reikės slėpti. Ji įžūliai dalinasi Kamilės paslaptimis su tėčiu, nors žino, kas po to laukia. Ir jei ji žinotų apie Dievulį, tikriausiai maldautų priešingų dalykų, nei Kamilė, ir galiausiai nei viena malda nebūtų išklausyta.

Ne, ji jo nepaliks. Čia jos geriausias šansas.

Kamilė ryžtingai atrakino duris ir įėjo vidun. Pirmiausiai Dievuliui reiktų atsigauti. Ji pripylė vonią šilto vandens.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, atsigauk.

– Kiek tu ten gali mirkti?! – patėvis ėmė baladoti duris. Jis taip anksti grįžo? Ar ji pati užmigo?

Kamilė skubiai išleido iš vonios vandenį, įgavusį rusvą spalvą ir kvepiantį molynais. Dievulį suvyniojo į rankšluostį. Greitai nėrė pro duris ir į savo kambarį, palikdama šūkaujantį patėvį.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, tegu jis neina iš paskos.

Regis, praėjo tik akimirka, o štai ji sėdi prie savo stalo ir daro namų darbus. Patėvio nesigirdi. Kur Dievulis? Kamilė žvilgtelėjo po stalu ir rado jį ten, kur ir tikėjosi – savo kuprinėje. Mergaitė susiraukė. Vos tik ji išsako maldą, laikas tarsi pradingsta. Ji pasilenkė ir ištraukė Dievulį, kad į jį įdėmiau pasižiūrėtų.

Pačią pirmąją maldą jis tikrai išklausė, nes atrodė nepalyginamai geriau, nei vos rastas. Lūpos nebe baltos ir suskeldėjusios, o įgavusios spalvą ir minkštumą, oda taip pat tapusi lygesnė ir šiltesnė. Įbrėžimus užpildę sustingę syvai. Vainike brinko pumpurai.

– Maldos išklausomos mainais už laiką? Negirdėjau, kad kas apie tai kalbėtų. Na, pasistengsiu melstis tokiu laiku, kurį gali pasiimti. Laukiu nesulaukiu, kol tu sužaliuosi.

*

Kitą rytą, prieš išeidama į mokyklą, Kamilė pastatė Dievulį ant palangės tarp mamos gėlių. Mama jau išėjusi į darbą, patėvis nepastebės. O laikas, praleistas mokykloje – Kamilė mielai išmainytų jį į ką kito.

Maldauju, Dievuli, meldžiu tavęs, tegu klasiokai iš manęs nesityčioja.

Kamilė stovi prie lentos ir nežino, ką turi atsakyti mokytojai. Apsižvalgė ir suprato. Matematika, paskutinė dienos pamoka, kurią veda baisiausia mokytoja. Klasiokai susiėmę už burnų – dalis tramdo juoką, dalis laikosi nepasakinėję, o dar kiti slepia savo baimę.