Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

Amžinojo gyvenimo viltis

Jį pažadino švelni melsva šviesa. Porąsyk pamirksėjęs ir pasitrynęs akis, apsižvalgė kontūrus imančiame įgauti kambaryje. Metalinė lova, tačiau čiužinys minkštas ir patalynė, nors ir šiurkštoka, turėjo švelnų švaros kvapą. Jis pakilo. Melsva užuolaida, supanti jo lovą, vienoje pusėje buvo atitraukta, pro tarpą matėsi šviesiai pilkos grindys, šviesiai mėlynos sienos, ir pusė lango, pro kurį nesimatė nieko, tik sklido ta melsva šviesa. Jis neabejojo, kad priėjęs arčiau pamatytų mėlyną dangų ir jūros pakrantę. Jis buvo čia anksčiau, čia...

Kas tai per vieta? Jis tikrai čia buvo, bet niekaip negalėjo prisiminti, kas tai per vieta ir ką jis čia veikia. Nerimas bakstelėjo į širdį. Ką jis vakar veikė? Kokie buvo planai rytojui? Ką jis planavo šiandienai? Jis ėmė neramiu žvilgsniu dairytis po kambarį, pro langą nieko nesimatė, tik melsva migla, nors pojūtis, kad kitapus lango turėtų plytėti jūra, nepraėjo. Nei vieno asmeninio daikto: nei užrašinės, nei asmeninio kompiuterio, nei batų. Taip beieškodamas suprato, kad neprisimena, nei kas esąs. Negalėjo prisiminti savo vardo. Prisivertė nuryti beišlekiantį baimės riksmą. Turi būti išeitis. Reikia surasti kitą žmogų. Jis išeis pro duris į koridorių, ir...

Kambaryje durų nebuvo. Jis perbraukė rankomis per plaukus. Dar kartą. Apėjo ratu visą kambarį, atidžiai tyrinėdamas sienas, ieškodamas vos įžiūrimų tarpelių ar siūlių, išduodančių ten esančias užmaskuotas duris, bet ne. Nėra durų.

Jis pripuolė prie lango, tas, žinoma, irgi buvo be rankenos, ir pro jį vis dar nieko nesimatė, nors jūra tikrai, tikrai buvo kitoje jo pusėje. Jis bandė belsti, tačiau langas tarsi pagalvė sugėrė jo smūgius, nė nevirptelėjo. Reikia kažko kito, sunkaus, kieto, ką galėtų paleisti į langą ir išdaužti. Jis vėl ėmė sukti ratus po kambarį, bet tas vis dar buvo tuštut tuštutėlis. Lova.

Jis ėmėsi klibinti lovos kojūgalį. Geležinis lovos kojūgalis stovėjo kaip stovėjęs, lyg niekas nebūtų jo tąsęs ir traukęs iš visų jėgų. Jis atgalia ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Ne, nenusibraukė. Būtų pajutęs lašelius ant rankos. Dar kartą, tik lėčiau. Jokio pojūčio. Jis žvilgtelėjo į rankas ir suprato, kad jų neturi.

*

- Ačiū, - šyptelėjo Karelija, imdama šokoladinį saldainį iš Sepo ištiestos dėžutės.

- Kaip einasi?

- Kol kas taip pat. Aktyvumas yra, normos ribose, tačiau sąsaja nesiformuoja.

- Hm.

- Hm, tikrai. Jau trečias prototipas, bet rezultatas vis tas pats. Mateikas tuoj išnaudos visą biudžetą, o daugiau pasirašančių eksperimentui tikriausiai nesulauksim, nebent pavyktų pristatyti proveržį. O jei ne, tai kas tada?

Sepas uždėjo ranką jai ant peties ir švelniai spustelėjo.

- Nenuleisk rankų, gerai? Tavo tyrimų žurnalai neįkainojami. Bent jau žinom, kas neveikia. O aš irgi dirbu. Trys prototipai – ne riba, sugalvosim dar ką nors. Ir dėl Mateiko nesijaudink, jis moka su žmonėm kalbėtis ir juos įtikinti.

- Mhm, - numykė Karelija, apsilaižė pirštus ir atsigręžė į ekraną, kuriame melsvomis linijomis pulsavo septintojo eksperimento subjekto aktyvumo rodikliai.

*

Susigūžęs į kamuoliuką, jis lingavo į šonus ir dejavo. Tai negali būti tikrovė. Tai privalo būti sapnas. Bjauriausias kada nors sapnuotas sapnas, iš kurio negali pabusti. Kaip pasižadinti? Sukaupęs jėgas jis nusirito per grindis, tikėdamasis, kad judesys sapne atsikartos tikrovėje, jis bumptelės ir susitrenks galvą, ir pabus. Galva atsirėmė į sieną. Nepabudo. Reikia smarkiau. Jis trenkė galvą į sieną iš visų jėgų. Nieko. Pakilęs vėl pažvelgė į langą, į tą melsvą švytėjimą, kurio jau spėjo neapkęsti iš visos širdies, ir įsibėgėjęs trenkėsi į jį. Nuslydo siena ir sukniubo ant grindų. Ne, čia ne tikrovė. Ne tikrovė. Čia sapnas, juk privalo būti sapnas! Reikia elgtis, kaip sapne. Dabar jis įtikės, kad vietoje lango yra skylė, ir jis per ją iššoks, ir nukris, ir kritimo jausmas pažadins. Taip, būtent taip. Jis vėl atsistojo, užsimerkė. „Ten skylė ten skylė aš iššoksiu kiaurai." Šuolis. Langas kaip pagalvė. Tos pačios grindys.