Įvairiausi apsakymai, rašyti įvairiausiomis progomis.
Įsimeskite į biblioteką, jei norite gauti pranešimą, kai bus nauji kūriniai <3
Ačiū, kad skaitote.
Kodėl to nepadariau? Juk viskas ėjosi kaip priklauso. Taip kaip visada: pasirodyk upės užutėky besiturškiantiems vaikams savo gražiuoju pavidalu: perlamutriniu kūnu, aukso karčiais, smaragdo akimis, deimantiniu žėrinčiu ragu kaktoje. Ateik iš lėto, išdidžiai, bet jaukiai nunarink galvą, pritūpk šalia. Ir jie visi susižavėję puls glostyti, sėsti, žaisti. Tik staiga pasijus prilipę, ims muistytis, pradės verkšlenti. Beliks tik atsistoti ir įbristi atgal į vandenį, atskleisti tikrąjį pavidalą – dumblinus šonus, jūržolių karčius, juodos gelmės akis, aštrias iltis – ir stebėti jų veiduose siaučiančią baimę, klausytis jų veriančių riksmų. Nusitempti juos dugnan, suėsti, ir leisti tik kepenims iškilt į paviršių, kad jų motinos žinotų, kas jiems nutiko, kad nevargtų ieškodamos.
Tad kodėl nesuėdžiau tavęs?
Galbūt dėl to, kad buvai keistai į mane panaši. Skaisčios odos, žalių akių, medaus geltonumo plaukų. Galbūt dėl to, kad nei kiek neišsigandai. Nei kai tavo delnai prilipo prie mano keteros, nei kai pamatei mano tikrąjį pavidalą. Tik žiūrėjai į mane išplėstomis akimis, lyg pamačiusi didžiausią stebuklą, kupina susižavėjimo. Tik nuostaba, pasigėrėjimas, ir nei lašelio baimės. Taip dar niekad nebuvo. Paleidau tave ir nėriau gelmėn.
Nereikėjo taip pasielgti.
Ar tai tu mane išdavei? Pasakei savo tėvui ir broliams, kas nutiko, kur mane rasti? Ar tai tavo šeimynykščiai pagavo mane geležinėmis kilpomis, kaip degino jos mano odą! Raičiausi rėkdamas, bet kilpos buvo niekis, palyginus su tuo, kas laukė po to. Vienas vyrų didelėmis žnyplėmis nurovė mano sidabrines pasagas. O tuomet ėmėsi rago. Nėra žodžių, galinčių apsakyti tą skausmą ir siaubą. Maniau, kad miriau, bet tavo padermė nežino pasigailėjimo. Jie paliko mane tysoti upės pakrantėje.
Nežinau, kiek dienų pragulėjau. Maniau, kad išgyvenau blogiausia, bet tai buvo ne viskas. Atspindys vandenyje man parodė, kas liko iš manęs – kuinas. Paprasčiausias bėras kuinas su balta gėdos žyme ant kaktos. Panorau nert po vandeniu, pasislėpt nuo savo gėdos, bet greitai supratau, ką taviškių išniekinimas man padarė. Liksiu amžiams lakstyti po sausumą, misti žole ir niekada nebegrįšiu namo.
Reikėjo iš karto tave suėsti.
Ką tu man padarei? Negaliu pamiršti tavęs. Turėčiau bėgti nuo kiekvieno žmogaus kaip galima toliau – bent jau tokia nauda iš šių kojų – tačiau elgiuosi atvirkščiai. Einu per žmones, per miestus, tikėdamasis rasti tave. Aplink mane vis susiburia vaikai, glosto kaklą, kaktą, juokiasi, o aš glostau jų skruostus, uodžiu jų saldų, gardų kvapą. Dažnai sugrįžtu prie tos pakrantės, kur tave sutikau, nors namai tenai jau ilgai stovi tušti. Net nežinau, kiek jau metų praėjo, o jūsų padermė gyvena labai trumpai. Tu gal jau seniausiai mirei, ir tik tavo proanūkės mindo šią žemę. Bet kaskart grįždamas prie upės, tikiuosi vėl sutikti tave.
Nesiliausiu tavęs ieškoti. Žinau, kad pažintum. Tikiu, kad suprastum. Padėtum man. Surastum ir sugrąžintum, kas iš manęs buvo atimta, ir aš atgaučiau savo pavidalą.
Bet jau visą amžinybę ieškau, ir dar neradau.
Reikėjo iš karto tave suėsti...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
