Katerina (TAISOMA)

29

Ir vėl aš čia. Atrodo visa šita situacija nejuda iš vietos, tik aš turiu būti tampoma iš vietos į vietą. Po Gideono, nors ir mažo, atsiskleidimo jaučiu, kad bent kažkiek geriau jį pažįstu, nes viskas ką apie jį tiksliai žinojau, tai buvo nieko. Aš net jo pavardės nežinau, nei gimtadienio, nieko.
Tad aš sugalvojau sudaryti sandorį, nenoriu būti jaukas ar vilkolakių mėsa už dyką, turiu garantuoti sau bent kažkokią ateitį. Vos parvežęs mane, Gideonas kažkur dingo, kaip visąlaik jo juodas siluetas kaskart išnyksta šešėliuose.
Nusipraususi ir pavalgiusi susiraičiau lovoje ir baigdinėjau daryti namų darbus iš knygų, kurių neturėjau bute. Keista, kaip dar galiu susikoncentruoti į mokslus gyvenant tokiu antgamtišku ritmu. Man vis neramu. Neįsivaizduoju kada turėsiu susigrumti su vilkolakiais, neįsivaizduoju kokias galias turiu, neįsivaizduoju kodėl alfą turiu nužudyti būtent aš. Ir nei į vieną klausimą paslaptingasis juodaplaukis nesugeba atsakyti. Pasidėjau pagaliau visas knygas ir susiruošiau miegoti. Vos tik spėjau užmerkti akis, pajaučiau, kad nesu viena kambaryje, nežinau kaip tai pajaučiau, bet buvau įsitikinusi. Po pagalve Gideonas buvo liepęs turėti peilį, tad atsargiai jį ištraukiau ir laukiau kol tas kažkas priartės. Greitai šokau, bet buvau nublokšta į sieną. Rankoje vis dar laikiau peilį. Pramerkiau akis ir pamačiau ją. Tą pačią moterį, kurią tada pamačiau miške, turbūt ji toji ragana, apie kurią Gideonas pasakojo. Juodi žvilgantys plaukai, tik šįkart normalūs šio amžiaus drabužiai, odinės kelnės ir ir juoda odinė striukė, atrodė kaip velnias angelo veidu. Jaučiau didžiulę baimę, susikaupė didžiulis noras spiegti.

- Katerina, Katerina. Žinojau, kad jis jau tave rado, tik kodėl nuo manęs tai slėpė? - Ji nusišypsojo gyvatiška šypsena.

- Juk žinai, kad turėsiu tave pasiimti su savimi? - Ji pradėjo žengti arčiau, manyje tuoj atrodė sprogs bomba, nesupratau kas man darosi.

- Aš niekur su tavimi neisiu, - mano balsas girgždėjo, jautėsi virpulys. Mačiau kaip ragana bandė pulti mane, bet nevalingai iš manęs išėjo garsus spiegimas, spiegiau taip lyg nebūtų rytojaus. Kai nutilau, iškarto susmigau ant žemęs.

- Neįtikėtina. - Ragana buvo nustebus, galėčiau pasakyti kad net gi išsigandus. - Tu net nežinai kas esi? Tu, - raudančioji moteris, banšė. - Ji nutilo, o aš išdrįsau pramerkti akis. Visi stiklai - dužę, lempa taip pat subyrėjusi į šipulius, į raganos veidą buvo susmigę daug šukių bet ji vienu mostu jas išsitraukė ir žaizdos tuoj pat užgijo.

Staiga į kambarį įsiveržė Gideonas. Jis pažvelgė į mane ir visą kambarį.

- Sabrina, - jis ištarė taip griežtai, jog rodos girdėjau kaip net dantimis sugriežė.

- Mielasis, ši mergina ne šiaip galių turinti mergina, ji banšė, - ji priėjo arčiau Gideono ir pradėjo raižyti nematomas figūras jam ant krūtinės, kol aš tik sukniubusi ant žemės be jėgų juos stebėjau.

- Ji? Ji raudančioji moteris? Kuo tai pasitarnaus tau? - Gideonas nenorėjo arba bent jau negalėjo patikėti Sabrinos žodžiais.

- Gyveni ne vieną šimtmetį, bet kartais ir šuo už tave protingesnis. Nesupranti, kad jos riksmas galingesnis už bet kokias kulkas? Banšės yra mirties pranašės, jos žino kas ir kur mirs, jos žinomos dėl savo raudų prie mirusio kapo. Banšė taip pat gali numatyti ateitį arba ateities elementus. - Pati negalėjau patikėti ką čia ta ragana paisto. Kokia dar banšė, ka jie čia paisto, kodėl anksčiau mano riksmas nieko ypatingo nepadarydavo.

- Tai kodėl tik dabar tai pasireiškė? - Gideonas priėjo prie manęs ir padėjo atsistoti, visur mėtėsi langų šūkės ir lempos stiklai, mano pėdos jau buvo supjaustytos.

- Turbūt todėl, nes jei to niekada nereikėjo, kai ji susidūrė su antgamtinio pasaulio pavoju, jos prote isijungė dar vienas mygtukas. Banšės nėra kažkokios būtybės, kurios gyvena šimtus metų ar gali greitai išgyti, jos yra paprasti žmonės turintys galių. Todėl tau jas reikės išsiaiškinti, kai turėsiu informacijos, pranešiu. - Sabrina lyg nebūtų manęs trenkusi sieną tiesiog išėjo ramiai pro duris. Norėjau ją į skutelius sudraskyti. Gideonas tylėjo ir ta tyla mane žudė.

- Kodėl tu tyli, nenužudysiu visos žmonijos, - suprunkščiau ir po truputį pradėjau eiti link vonios kambario.

- Tavo riksmas, jei gerai sukoncentruotas gali pražudyti daug žmonių. Tu turėsi to išmokti ir tai nėra paprasta, - Jo veidas atrodė susirūpinęs, labai susirūpinęs. - Man tik įdomu kaip tu tapai banšė, tokių kaip tu pasitaiko kartą į šimtmetį.

- Geras klausimas, kadangi nieko nežinau apie savo tėvus ar vaikystę, tai atleisk, mad nepasakysiu kaip tapau kažkokia spiegiančia būtybe, - sarkastiškai atsakiau ir išsitraukinėjau šukęs iš pėdų, plaudama jas po vandeniu, kol Gideonas vis dar stovėjo kambaryje.

- Nesu sutikęs nei vienos banšės, nė nenutuokiu kaip išmokyti tave, savąjį vūdą sukoncentruoti riksmą turėsi atrasti pati, - Nusiplovusi kojas, mačiau kad kraujas vis dar bėga. Gideonas jau kažkur buvo dingęs, bet netrukus grįžo su binto ritinėliu ir žirklėmis rankose ir ėmė man tvarstyti kojas. Vieną ranką jis padėjo ant šlaunies ir ėmė pirštais vedžioti ratus, staigiai patraukiau jo rankas ir pabaigiau bintuotis pati.

- Tavo kambarys tikra betvarkė miegok pas mane, - Jis jau norėjo imti už rankos ir jau norėjo mane temptis, bet sustabdžiau jį.

- Nemanyk, kad vėl įsitemsi mane į lovą, juk šitame name tikrai yra kitų kambarių, - Mano kojos jau bebuvo pradėję žengti iš vonios kambario, tačiau Gideono rankos apglėbė mano liemenį ir kojas, pakėlęs mane ėmė nešti iš kambario.

- Juk nenori vėl susipjaustyti kojų, čia pilna šukių, - šyptelėjo, tegalėjau stebėti tą tvirtą žandikaulį ir tankias ilgas blakstienas.

- O tu galvoji, kad nesusipjaustysi?

- Aš išgyju sekundžių tarpe, o tu ne. - Išnešęs į kolidorių iškart mane nuleido ant žemės.

- Miegok pas mane, nors vieną naktį ramiai galėsiu išsimiegoti, - Gideono balsas skambėjo keistai, jis buvo išvargęs, išsekintas visko kas dabar vyksta. Nežinau, kodėl jis taip pasakė, tik gana dažnai matydavau arba girdėdavau, mad jis kažką sapnuoja arba bando iš viso nemiegoti.  Nebeturėjau jėgų ginčytis, tad tiesiog nusekiau paskui jį į tamsiąją Gideono tvortovę. Susiraičiau į minkštą lovą, Gideonas atsigulė šalia, tačiau nieko nedarė. Atsidusau. Nenumirsiu, jei pati jį apsikabinsiu. Gulėjau ant pačio lovos krašto, kai tuo metu jis buvo išsidrėbęs pačiame lovos viduryje. Sukaupiau drąsą ir prisislinkau prie pat Gideono šilto kūno, apsikabinau ir uždėjau galvą ant krūtinės.

- Ką darai? - Gideonas nustebęs paklausė ir užsikėlė vieną mano koją ant savo kojų.

- Geriau miegosim, - paprastai atsakiau ir užmerkiau akis.