Katerina (TAISOMA)

22

Suskubau stotis iš vonios ir dingti iš šito nelemto kambario, bet vos atsistojus Gideono ranka sugrąžino mane atgal.

- Paleisk, - piktai sugriežiau. Net pati nustebau savo balso piktumo ir griežtumo.

- Kur skubi? - Jis pašaipiai tarė, tačiau nepašiepiančiai, veikiau linksmai.

- Kuo toliau nuo tavęs, - dirbtinai nusišypsojau ir pastūmiau toliau juodaplaukį nuo savęs. Pastebėjau, kad nuo jo sušlapusių plaukų ritasi lašai, ant veido, kūno. Sekiau tą lašą, bet supratus, kad esu stebima greitai nusukau žvilgsnį. Mes abu nuogi, bet šiuo metu kažkodėl nejaučiu gėdos. Tik suknistą norą dingti, nes jaučiu kaltę, dėl savo nevykusio žaidimo, kuris atsisuko prieš mane. Vėl pasikėliau ir išlipau iš vonios, šįkart jis manęs nestabdė. Viena dalelė manęs nusivylė, bet kita džiaugėsi, kad lengvai pasprukau. Greitai susirinkau vakar išmėtytus drabužius, kuo tu virtai Katerina? Bandydama gniaužti nusivylimo savimi jausmą grįžau į kambarį. Per didelį beveik per visą sieną nusidriekusį langą riedėjo lietaus lašai, o medžiai siūbavo lyg paklaikę. Nekoks oras. Bet jis man visai patinka, kartu nuramina geriau nei geriausios terapijos ar vaistai. Greitai palindau po dušu, norėdama nusitrinti visus šios nakties įkalčius. Negaliu leistis užvaldomai jausmų, kurių vėliau gailiuosi. Apsirengusi tomis pačiomis pižaminėmis kelnėmis ir susirastu juodu megztiniu atsiguliu į lovą. Laikrodis rodo septynias ryto, turėčiau ruošis į mokyklą, bet neturiu noro net kojos iškelti iš lovos. Trokštu gulėti visą likusią dieną lovoje, stebėdama lietų pro langą ir vėjo draikomas medžių šakas. Kvaila? Manau man tai tik į naudą. Dar prieš kelias savaites nė nebūčiau patikėjusi, kad norėsiu savo noriu praleisti mokyklą, tačiau minutėms bėgant nemanau, kad ir Loganas ruošiasi griebti kuprinę ir ruoštis sėsti į mokyklos suolą. Susirandu ne kartą skaitytą knygą ir vėl tęsiu skaitymą, panyru į kitų veikėjų pasaulius. Dabartinis mano gyvenimas jau net gi prilygsta knygos scenarijui. Džiaugiuosi, kad gavau progą pagyventi kitokį gyvenimą, kupiną nuotykių, pavojų ir net gi aistros. Kaip reikės gyventi toliau, kai ši rodos neįgyvendinama misija pasibaigs? Kaip reikės grįžti į normalias vėžias, susirasti darbą ir vėl monotoniškai užsidirbti ant duonos? Bet reikia žiūrėti į tai ir pozityviau, juk pabaigusi mokslus auukščiausiais pažymiais turėsiui progą įstoti į universitetą nemokėdama už mokslus. O tai jau šioks toks kelias į sėkmingesnį gyvenimą.

Gideonas*

Išėjęs iš vonios nerandu ugniaplaukės. Ko dar reikėjo tikėtis? Ji ne iš tokių, kurios kariasi ant kaklo, nors vakar ir atrado drąsos ateiti pas mane. Ji drąsi, tik tą ryžtingumą reikia atskleisti, nes jis pasirodo tik tada kada gerai ją sunervinu. Ir kad ir kaip man patinka matyti ją piktą, ji turėtų visada būti pasitikinti savimi ir drąsi, tada galėtų tokius kaip Erikas sumalti į miltus. Už lango pliaupia lietus, rodos, Katerina nesiruošia šiandien rodytis mokykloje. Aš ypatingo noro važiuoti į mokyklą irgi neturiu. Nusileidžiu į rūsį ir nusprendžiu vienas nuleisti garą ant bokso kriaušės. Aišku, man ne svetimi laikai, kai garą nuleisdavau ant nekalto žmogaus, perskrodamas dantimis odą. Dantenoms ėmus dilgčioti nuskubu pasiimti kraujo, kol tas dilgčiojimas nevirto kraugerišku noru žudyti. Tokia mūsų prigimtis - žudyti ir maitintis, bet aš to atsisakiau jau prieš daugelį metų ir neskaitant Katerinos nebuvau nuskriaudęs žmogaus, Ji - moteris, kuri pažadina visus mano troškimus, neskaitant blogi jie ar ne. Pasisotinęs daugiau nei įprastai grįžtu prie savo kambario durų, tačiau vis tiek sustoju prie Katerinos kambario. Palenkiu rankeną, mano nuostabai, jos atrakintos. Tyliai praveręs juodo medžio, sunkias duris išvystu merginą miegančią susisupusią antklodėje su atversta knyga. Tyliai prieinu prie lovos įsitikindamas, jog ji miega. Susidraikę raudoni plaukai krinta ant jos veido, susilaikau jų nenubraukęs. Pakeliu atverstą knygą. Emily Bronte - Vėtrų kalnas. Nesistebiu jos skoniu, gera knyga, kurią senai skaičiau, aš jau vaikščiojau šia žeme kai jos autorė rašė šią knygą. Stebiuosi kaip sugebėjau išgyventi visus tuos žiauriausius karus, žmonijos nuosmukio momentus, kuomet diktatoriai išžudė daug daugiau žmonių, nei vampyrai kada nors galėtų. Būčiau turėjęs galios nužudyti tuos visus tironus, kurie sukėlė karus, dar prieš jiems įvykstant, bet tada ne tas buvo galvoj. Kartais gailiosi, kad neprisidėjau prie žiaurios istorijos sutabdymo, paskerdimo tokių kaip Hitlerio ar Stalino. Juk abu juos mačiau gyvai, regėjau visas tas aukas.. Greitai padedu knygą, nereikia grįžti į tuos laikus, gyvenu čia ir dabar. Šiuo metu galiu padėti likviduoti tų vilkolakių šutvę, kurie savo aukų ir eksperimentų skaičiumi pralenkia bet kokį žemėje gyvenusį vampyrą. Dingstu iš šviesaus ramybe dvelkiančio kambario į savo buveinę, kuri savo niūrumu primena irštvą, bet man su tuo yra viskas gerai. Esu pripratęs būti vienas, su savo mintimis. Ragana pertvarkė tik Katerinos kambarį, kuris buvo beveik toks pats kaip mano, tačiau dabar jos kambarys yra tyriausia ir ramiausia vieta name, neskaitant audringo charakterio jo savininkės.

Katerina*

Prabundu nuo lietaus lašų stipriai barbenančių į langą. Atrodo, kad lietus įsismarkavo. Apsidairau neradusi prie savęs knygos ir nustembu radusi ją padėtą ant naktinio staliuko užverstą. Ar Gideonas buvo kambaryje kol miegojau? Pasijuntu nejaukiai, bet nuvijusi visas kvailas mintis nutariu stotis iš lovos, nes užspaudė tuoleto reikalai. Grįžusi atgal į kambarį apsitvarkau netvarkingą lovą ir apsidairau norėdama apsitvarkyti ir kambarį, tačiau jis nepriekaištingai švarus. Keista, visi šie namai visada švarūs, tačiau nesu mačiusi nei vienos valytojos ar dar kokio kito aptarnaujančio personalo, gal namai būna išvalomi kol mūsų nebūna? Nustojusi gilintis į mažmožius nutariu susirasti ko nors valgomo, nes žarna žarną ryja.

Nusileidusi laiptais virtuvėje nieko nerandu, name kurtinanti tyla. Turbūt Gideono nėra arba jis kažkur užsidaręs, dar neištyrinėjau visų šio namo kampelių. Į galvą šauna mintis išsikepti blynų, pabodo valgyti sumuštinius ar juodaplaukio užsakytas picas. Susiradusi šaldytuve ir spintelėse reikiamus produktus, kas buvo tikra kankynė, nes spintelių čia yra ne viena, užsimaišau tešlą. Pagaliau susiradusi keptuvę ieškau kaip įjungti viryklę, nes ji elektrinė. Didžiuodamasi, kad kaitlentė jau kaista padedu keptuvę, kaip man keista naudotis tokia technika, kurios dar nesu mačiusi jokiuose namuose. Kai blynai jau čirškė, užsikaičiu kavos, netrukus blynų ir kavos kvapas pasklinda po virtuvę. Baigusi kepti mano džiaugsmui randu sirupo šaldytuve ir užsipilu jo ant blynų. Dėkoju Gideonui, kad bent maisto nupirkti tai tikrai nepagailėjo, šaldytuvas kimšte prikimštas įvairiasių produktų. Palikau blynų ir juodaplaukiui, nežinau ar jis juos valgo, tačiau nenoriu būti nemandagi. Atsisėdu ant aukštos baros kėdės. Atsiknybiu blyno ir gurkšeliu kavos su pienu. Mano kulinariniai gebėjimai nėra tokie ir blogi.

- Skaniai atrodo, - krūptelnu išgirdusi duslų balsą. Pakėlusi akis susiduriu su rūsčių bruožų veido savininku.