Katerina (TAISOMA)

6

Ilgą laiką varčiausi lovoje, kol užmigau. Tačiau prabudau saulei vos pradėjus kilti ir raudonais atspalviais nudažant šviesų kamabarį. Apsirengiu išdžiūvusiais rūbais, džinsai keliose vietose paplyšę, bet į tai mažiausiai kreipiau dėmesį. Vonioje nusiprausiau veidą ir atsisėdau ant lovos. Nenorėju šniukštinėti po svetimus namus, tad tiesiog laukiu. Kažko laukiu. Lyg išgirdęs mano mintis į duris pasibeldžia jis. Atsidariusi sumurmu pasisveikinimą, kuris toli gražu nebuvo labai mandagus, bet geriau nei nesakyti nieko.

- Eik pavalgyk, važiuosime į mokyklą, - nužvelgiau Gideoną nuo galvos iki kojų. Atrodė kaip įpratau jį matyti, juodos kelnės ir juodas megztinis, juodos kojines. Nors dėl vieno sutartume, dėl spalvų pasirinkimo. Linktelėjau ir sekiau iš paskos, paslapčia gerėdamasi neaiškiai skaniu juodaplaulio skleidžiamu aromatu. Ant stalo vėl laukė karšti sumuštiniai ir arbata. Tiesą sakant galėčiau juos valgyti kiekvieną dieną, nes skonis pasakiškas, žymiai geresnis nei užpilamų sriubių. Spėjau pastėbėti stiklinę su raudonu skysčiu, Gideonas puikiai pamatė šleikštulį mano akyse. Tačiau nieko negalėjau su tuo padaryti, tikrai neįprasta matyti kaip geriamas kraujas. Baisiausia pagalvoti kieno jis, žmogaus, gyvūno?

- Kieno jis? - Žvilgsniu parodžiau į kraują, kuris neseniai suvilgė jo lūpas. Gideonas nežymiai susiraukė, jaučiu, kad norėjo atkirsti kažką kandaus.

- Žmogaus, - atsakė kuo ramiausiai ir vėl pakėlė stiklinę prie lūpų. Žmogaus?! - Gaunu kraujo maišelių, neinu ir nenuleidinėju žmonėms kraujo, - pamatęs mano išsigandimą suskubo paaiškinti, nors iš veido atrodo, kad toks prisipažinimas jam reikštų lygiai tiek pat, lyg man prisipažinti, kad turiu priklausomybę saldumynams. Visiški niekai. Pavalgiusi susiploviau indus, nors Gideonas ir pareiškė, kad neprivalu man to daryti.

- Man reikia į butą, neturiu visų reikiamų knygų, - beeidama mautis batų, kuriuos palikau kambaryje tespėjau ištarti. Gideonas tik linktelėjo ir pasišalino suburbėdamas, kad lauks manęs automobilyje. Bandžiau bent kažkiek susitvarkyti plaukus, tačiau jie jau parą nematę šukų styrojo į visas puses. Susišukuosiu bute. Užsimaukšlinusi nutriušusius sportbačius jau norėjau griebti kuprinę, tačiau prisiminiau, jog ji liko automobilyje. Įdomu kur mano peiliukas. Nusileidžiu laiptais ir marmurinėmis grindimis nusigaunu link durų, akimirksniu bijodama, jog purvinais sportbačiais išpurvinsiu grindis. Juodaplaukis, sedėjo ramus ir susitvardęs laukė manęs. Tik dabar pastebėjau, kad gerokai apsikirpęs, šonuose plaukai išskusti, šiek tiek palikta viršugalvyje, tiek pakako, kad sėsdama į mašiną ir sukeldama vėją, trumpi plaukai vis tiek šiek tiek susiveltų. Kada jis spėjo apsikirpti, arba vakar aš nepastėbėjau jo pasikeitimų. Keistas noras apėmė tiesiog paliesti tuos plaukus. Pas mane tikrai keisti norai. Ant galinės sėdynės pastebėjau kuprinę. Pasiimsiu ją, kai sustosime.

Važiuodami neištarėme nei žodžio. Kažkodėl džiaugiuosi dėl to, nes kalbėtis su juo tikrai neturėjau didelio ūpo. Pastėbėjus bendrabutį, norėjau griebti kuprinę ir dingti į savo nepatogią lovą ir nesimatyti su šiuo vyru po vakar.

Kelionė nors ir neprailgo, bet atrodė, juk truks amžinybę. Greitai užbėgau su kuprine į viršų ir išsiėmiau nereikalingas knygas jas pakeisdama reikalingomis šiandienai. Taip pat žūt būt turėjau persirengti. Išsitraukiu paskutinius juodus džinsus, kurie vietose buvo plėšyti, dažnai nesidėdavau jų, bet dabar neturiu kito pasirinkimo. Persirengusi megztinį ir vėl apsirengusi striuke, nupėdinu žemyn. Vos tramdau norą tiesiog neateiti ir dingti. Nors kas man sutrukdys tai padaryti? Išeinu iš bendrabučio, laimei automobilis buvo pastatytas kiek tolėliau, telefone jau beišsikraunianti baterija, bet dar spėjau pamatyti, jog iki pamokos liko pusvalandis. Laisvai spėsiu nueidama pesčiomis. Nebūsiu kažkieno lėle, kurią gali kada panaorėjęs vežiotis. Nusuku į kitą pusę ir apeinu ratą, pailginau savo kelią, tačiau bent jau likau nepastebėta. Bent jau taip manau.

Trečiadienis. Tai reiškia, jog pirma pamoka kūno kultūra. Nusirengusi striukę, suirzusi, o gal kiek pavargusi patraukiu rūbinių link. Persirengusi laukiu pamoks pradžios, sedėdama salėje ant suoliuko. Niekam nekrito į akis mano keliose vietose nubrozdintas veidas, man ir pačiai dabar tai mažai rūpėjo. Bijojau sutikti Gideoną, jis turėtų irgi pasirodyti pamokoje. Troškau, kad jo nepamatyčiau ir kad jis nepamatytų manęs. Pasisveikinusi su mokytoju, prisėdau ant suoliuko. Nors nuojauta kuždėjo, kad po fiasko vakar kai mano kojos manęs nepavilko turėčiau daugiau sportuoti, tačiau neturėjau tam jėgų. Manęs neapleido nuolatinė baimė, kad jis greitai mane susiras. Kažkodėl tuo net neabejoju.

Po pamokų skubėjau į darbą. Keista, bet šiurpaus juodaplaukio niekur nemačiau. Vos įžengusi į parduotuvę pastebiu savo pamainos viršininką. Jis visai malonus vyras, kuris neretai man išsipasakoja patirtus išgyvenimus. Širdį nuplieskia keistas jausmas, nes Skoto veidas atrodo šaindien neįprastai.

- Labas Skotai, - šypteliu puse lūpų, tačiau jis nieko man neatsako.

- Katerina. Man buvo įsakyta tave atleisti, - po ilgos pertraukos ištarė. Jo akys. Jos atrodo perkreiptos siaubo.

- Ką? Juk nė karto nebuvau nusižengusi, - nervingai pirštais persibraukiau plaukus. Numanau kieno čia darbas.

- Atleisk, tai ne mano sprendimas. Man buvo įsakyta, - Skotas regis norėjo kuo greičiau dingti ir nebematyti mano nevilties apimto veido.

- Kas tau įsakė? - Pastebėjau kaip vyras sutriko. Bandė kažką sumąstyti.

- Aš nežinau. - Aišku. Čia tikrai juodaplaukio darbas. Kraujas virte virė. Ką aš padarysiu prieš tokį padarą kaip jis? Dingstu iš parduotuvės daugiau netarusi nei žodžio. Autobusu parvažiuoju namo. Kaip aš dabar gyvensiu? Iš ko susimokėsiu mokesčius? Tas šunsnukis! Išeinu į balkoną, norėjau dabar viską ištrankyti iš išdaužyti, delnai spaudėsi į kumščius. Apsiraminusi ir įkvėpusi šviežio oro išeinu iš balkono. Jau temsta. Dangus nusidažęs raudona spalva.

- Kodėl ne darbe? - Kažkur tolumoje išgirstu balsą. Gideono balsą.

- Žinai ką? Tu esi asilas! Nieko nevertas šunsnukis! - Sušunku ant netrukus išlindusio iš kampo juodo silueto. Dailininko išskaptuotame veide žaidžia savimeiliška šypsenėlė.

- Kokie mes pikti, - Gideonas nusijuokia ar atsiremia į sieną akies kampučiu pažiūrėdamas ar neišsiteps savo tobulai švarių drabužių.

- Tai tu! Liepei mane išmesti iš darbo. Iš ko aš dabar gyvensiu? - Mano balsas su kiekviena sekunde darėsi vis garsesnis ir piktesnis.

- Nereikėjo ryte iškrėsti tos nesąmonės, - jo vešlūs juodi antakiai susiraukia.

- Nereikėjo manęs prievarta išsigabenti į tuos tamsą primenančius rūmus, - sušukau ir stvėriau papuolusį po ranką puoduką, kurį mečiau į jį. Gidoenas greitai pasitrauke ir šukės pabiro nuo sienos ant žemės.

- Būtum manęs klausiusi, gyventum lyg karalienė, - Dieve, koks jis absurdiškas. Ėmiau rinkti pačios savo padarytas šukes. Šukės įsibrėžė į mano piršus. Nuo jų ant žemės pradėjo kapsėti kraujas. Greitai išmečiau šiukšles. Atsisukusi sutikau juodaplaukio veidą vos keli milimetrai nuo savojo. Jo akys pavirto keistai raudonomis. Kraujas! Bandžiau greitai jį nusivalyti ir pasitraukti. Bet to neleido aukštas ir raumeningas juodaplaukio kūnas.

- Arba važiuoji su manimi, arba tikrai nesusivaldysiu ir paraugausiu tavo kraujo. Paragavęs negaliu sustoti iki paskutinio lašo, - kalbėjo nebe jis. Kalbėjo tas padaras, kuriuo jis pavirtęs. Ir tai skambėjo tūkstantį kartų grėsmingiau nei prieš kelias minutes.