Katerina (TAISOMA)

13

- Kodėl tu jį nužudei? - Juk turi būti paaiškinimas kodėl jis tai padarė. Gideono veidas apsiniaukė, o akys apsiblausė.

- Jis padarė..kai ką, ko nederėjo padaryti, - kiekvienas ištariamas žodis atrodė lyg atskiras peilis suvarytas jam į kūną. Tas vado sūnus turėjo padaryti kažką tikrai skaudaus Gideonui. Būti dar labiau smalsiai nedrįsau, kadangi mačiau, kad nederėtų apie tai klausinėti dabar.

- Tau tereikia žinoti, kad turėsi nugalabyti jų alfą - gaujos vadą, - atsistojo ir kaip visada ruošėsi išeiti nepateikęs man jokių atsakymų.

- Ar mano nuomonės kažkas klausė? - Piktai paklausiau spėdama griebti jam už riešo. Kokia šalta yra jo oda. Keistai vėsi, ne žmogiškos temperatūros.

- Ne nuo manęs čia viskas priklauso, man įsakinėja ragana, tik vykdau paliepimus, - grubiai patraukia mano ranką lyg nusikratydamas nereikalingu šlykščiu vabalu.

- Tai esi kažkokios raganos kekšė? - Nevalingai užsidengiau burną, kai pati supratau ką pasakiau. Aš tikrai įgavau per daug drąsos. Turbūt dėl to, nes žinau, kad nužudyti jis manęs negali.

- Jeigu turėtum tokią praeitį kaip aš, ir tu būtum jos kekšė, - pasilenkęs prie pat veido ištarė. Ramiai, kvėpuok Katerina.

- Negalvojau, kad toks galingas kaip tu galėtum kažkam paklusti, - pagiežingu tonu mečiau. Gideono akys dar labiau prisimerkė, tarsi sakydamos, kad žaidžiu su ugnimi. Ir kad greitai galiu stipriai nudegti. Labai stipriai. Jis atsitraukia, lengviau atsikvėpiu.

- Aš nesu jos kekšė kaip tu sakai. Aš tiesiog grąžinu skolą, kuri atleis mane nuo jos pančių. - Aišku, kokie tai pančiai jis tikrai nepaaiškins. Kas tokio atsitiko, kad toks galingas padaras turi grąžinti kažkokią skolą paprastai raganai? Arba aš tikrai nieko nenusimanau, kokios iš tikrųjų yra raganos.

- Gerai. Supratau. Bandysiu apsiprasti su mintimi, kad esu jūsų marionetė, - nuleidžiu galvą ir užsispoksau į kreminės spalvos patalynę. Šilkas. Kodėl tik dabar tai pastebėjau. Arba ji buvo stebuklingai pakeista. Nebežinau ką ir galvoti. Gal kraustausi iš proto.

- Kaip ir sakiau, ne nuo manęs tai priklauso, - bandau suprasti, kodėl jo buvimas šalia mane taip veikia. Nei vienas vaikinas manęs kažkaip labai nesudomindavo, o šitas? Jaučiuosi be galo keistai. Vieną akimirką nekenčiu jo kiekviena salo sielos kertele, o kitą jau noriu jį pabučiuoti. Ar tai tik hormonai?

- Dėl bučinio miške.. Aš tiesiog labai išsigandau, maniau, kad pasielgsi kaip Erikas, nors žinau, kad būdamas savimi tu taip nepasielgtum, - pajaučiau norą pasiaiškinti arba mano smegenims jau tikrai laikas eiti miegoti. Stojo gana ilga nejauki tylos pauzė.

- Nesureikšmink viso to. Tiesiog nesu bučiavęs žmonių moters, - matosi, kad jam nejauku lygiai tiek pat kiek ir man. Nesureikšminti? Gerai. Pasakyk tai mano pasamonei, kuri montuoja erotinius sapnus su Gideonu. - Mes vampyrai viską jaučiame dvigubai stipriau. Alkis mums jaučiamas žvėriškai norint kažką nudobti, galime justi begalinį adrenalino kiekį, skausmą taip pat jaučiame žymiai stipriau nei jūs, visi kiti jausmai ne išimtis. Seksas - vampyrams tik malonumų šaltinis. Mes negalime turėti palikuonių, tačiau, kai užsinorime mylėtis tai turi vykti čia ir dabar kaip ir su kitais jausmais, labai sunku susivaldyti jeigu jau to užsinorime.

Išklausius visą tiradą apie jausmus jaučiuosi dar labiau suglumusi. Jiems turbūt nelengva. Tikrai nelengva. Ypač ta dalis apie seksą. Jaučiausi itin nejaukiai to klausydamasi. Gal dėl to miške jis nutraukė tą bučinį, kol dar sugeba susivaldyti? Ne. Nemanau, kad jį labai traukia žmonių moterys. Juolab tokios kaip aš.

- Kaip suprast negebat susivaldyt? Juk net su kraujo potraukiu sugebi susivaldyt, - smalsumas ir vėl nugali. Arba aš tiesiog tikrai noriu kuo daugiau sužinoti apie jį.

- Dauguma nesugeba. Aš ilgus metus treniravau šį potraukį. Bet potraukio seksui nežinau ar galėčiau, nes kai užsimanydavau visada gaudavau. Nesu turėjęs kitokios patirties, kiek man tekę yra girdėti, kad dažniausiai vampyrai nesusivaldo. O mes mylimės visiškai kitaip ir tokias kaip jūs net galime sužaloti jėga. Todėl dažniausiai mylimės su vampyrėmis ar kitomis būtybėmis, kurios nėra tokios silpnos kaip žmonės. Ar jau viskas aišku, žmonių vaike? - Žmonių vaike. Tai taip keistai skamba. Bandau suivirškinti kiekvieną žodį. Ir nors skamba pavojingai, bet kūnas atsisako į tai reaguoti ir aš vis jaučiu tą karštį, norą įsiversti vampyrą į lovą. Kokios mintys mane apsėdo? Aš net neturėjusi normalaus sekso. Nė nesuprantu ką reiškią savo noru mylėtis. Bet būtent dabar noriu išrenkti savo pagrobėją. Nors ir ne jis pagrindinis kaltininkas, bet visgi esu čia ne savo noru.

- Tai tu niekada nesi mylėjęsis su žmonių moterimi? - Šie žodžiai nuskamba žymiai keistesniu tonu nei man norėtųsi. Kaip man rytoj bus gėda. Kodėl aš taip keistai kalbu? Ir mąstau keisčiau nei įprastai.

- Ne. Niekada. - Abu žiūrime vienas į kitą su užslėpta užgaida. Pirma pasilenkiu ir pabučiuoju jį. Vėl suliečiu tas maloniai vėsias lūpas. Įsistveriu už plačių pečių pagilindama bučinį. Gideonas šįkart neatsitraukia. Liežuviai susipina tarpusavyje. Įveliu rankas į trumpai kirptus plaukus. Gideonas grubiai mane  prispaudžia prie čiužinio. Siekia mano marškinėlių kraštų. Ką po velnių aš čia dabar darau? Lyg būčiau išgėrusi kažko labai keisto. Arbata! Ji buvo keisto ramunėlių skonio. Ir kodėl tik dabar man tai toptelėjo į galvą. Imu manyti, kad tai buvo ne paprasta arbata. Bet kelio nėra atgal. Karštas liežuvis ima slysti pilvu aukštyn apnuogindamas krūtis. Garsi dejonė išsprūsta iš lūpų. Protas liepia liautis, tačiau kūnas apkvaitęs nuo keistos arbatos leidžiasi glamonėjamas. Netrukus vėsios lūpos vėl šiurkščiai prisispaudžia prie manųjų.

- Sustok, - įrėmiu delnus į tvirtą krūtinę. Gideonas man pačiai netikėtai sustoja. Vandenyno mėlynumo akys virtusios kone juodais angliukais apakintais geismo. - Aš manau, kad išgėriau kažkokios keistos arbatos, kuri stovėjo virtuvės spintelėje. Pati nesuprantu ką čia išdarinėju.

Jo akys praplatėja. Jis aiškiai supranta apie ką aš kalbu. Matau, kaip suirzta. Puikiai suprantu jį.

- Tai yra gydomoji ramunėlių arbata. Bet ji neskirta žmonėms. Ta arbata raganos gaminta, net man pavartojus jos atsirasdavo keistos haliucinacijos, - suirzęs jis atsitraukia nuo manęs. Staigiai užsitraukiu marškinėlius žemyn. Pasirodžiau kaip tikra pasileidėlė.

- Atleisk. Aš nebūčiau taip elgusis blaiviu protu. - Mano žandai raudo iš gėdos. Nors galiu pripažinti, kad Gideono liežuvis stebuklus daro ne tik sapnuose.

- Gerai, kad laiku sustabdei, tada nežinau kas būtų įvykę, - jo akys vėl įgavo skaisčiai mėlyną spalvą. Veidas vėl suakmenėjo ir prieš minutę buvusio geismo iš pažiūros nebeįžvelgiau nei kruopelytės. Mano vaizduote šaukte šaukia, kad jei jis būtų nesustojęs, nebūčiau tikrai to gailėjusis. Dabar liko didelė gėda. Bet manau jis įprato mane matyti šitaip susimaunančią. Per savo eilinius apmąstymus nė nepastebėjau kaip Gideono neliko kamabaryje nė kvapo.