Katerina (TAISOMA)

14

Nauja diena. Šiandien manęs laukia treniruotės. Negaliu apsispręsti, noriu aš jų ar ne. Po vakar vakaro jaučiuosi itin nemaloniai. Bijau ką nors judinti Gideono virtuvėje, velniai žino, kokių dar keistų arbatų jis turi? Tikiuosi, kad jis suprato, kad tai padariau ne blaiviu proto, nors vakar iš kambario išlėkė labai susinervinęs ir piktas. Jeigu atsidurčiau jo vietoje, turbūt elgčiausi taip pat.

Apsirengusi taip pat kaip ir vakar, treninginėmis kelnėmis ir megztiniu nušlepsiu į virtuvę. Mano akis jau pasiekė Gideono žvilgsnis. Jis sedėjo ant vienos iš baro kėdžių ir gėrė tamsiai raudonos spalvos gėrimą, skanuodamas įeinantį mano kūną.

-  Labas rytas, - stengdamasi būti mandagi pasisveikinau, tačiau jokio atsako negavau. Kažkas tikrai ne nuotaikoje. Nors kada mačiau Gideoną gerai nusiteikusį? Visą savaitę, kol esame pažįstami mačiau tik šaltą, susinervinusį arba piktą veidą.

- Galėtum bent apsimesti, kad mane pakenti, - tėškiau pikčiau nei tikėjausi. Iš jo pakelto antakio supratau, kad ir jis nustebęs ne mažiau nei aš. Apsilaižė rausvesnes nei į įprastai lūpas.

- Gerai, aš tave pakenčiu, - sarkazmu perpildytu balsu ištarė ir pastatė tuščią stiklinę, kurioje neabejotinai buvo kraujas. Žmogaus kraujas. Bandau su tuo susitaikyti.

- Nupirkau maisto produktų, gali ką nors pasigaminti, - atidaręs šaldytuvą parodė, kad jis prigrūstas maisto. Džiaugsmas mano akims.

- Ačiū, - vis tiek stengiuosi išliktu mandagi šiam subingalviui. Gideonas kaip ir tikėjausi nieko neatsakęs paliko mane vieną virtuvėje. Nepaisydama ryto pradžios netvėriau džiaugsmu, kad gavau normaliai pavalgyti. Šįkart užsikaičiau kavos, prieš tai gerai pauosčiusi, kvapas lyg ir normalus. Susitepiau kelis sumuštinius ir viską sukirtusi jaučiausi žymiai geriau, nes pastarosiomis dienomis mažai ir bevalgiau. Susitvarkiau kambarį, nors jis tikrai tvarkingas, bet tiesiog man reikėjo užsiėmimo. Ir daug laukti nereikėjo, kai kambaryje pasirodė Gideonas ir pranešė, kad eisim treniruotis. Likau apsirengusi kaip ir buvau. Nusivedęs mane į rūsį, kuris būtų kaip ir įprastas rūsys, tiesiog ten kabojo bokso kriaušė, stovėjo bėgimo takelis ir keli svarmenys. Nė vieno lango, ši patalpa varė klaustrofobiją, nors ir neturiu šito sutrikimo.

Buvo tikra kančia. Jis iš pradžių liepė man bėgti bėgimo takeliu ir kai buvau visa suplukusi pranešė, kad tai tik apšilimas. Rimtai? Aš vos kvėpuoju.

- Užsidėk pirštines, - padavė man boksui skirtas pirštines ir kai užsimoviau jis jas pritvirtino. Juodaplaukio prisilietimas vėl kėlė neaiškus jausmus mano kūne.

- Dabar trenk. Kuo nori, ranka ar koja, kuo tau patogiau. - Viena ranka jis lengvai pajudino kriaušę, o aš bandžiau sugalvoti kaip čia neapsikvailinus. Iš pradžių vožiau kumščiu, tačiau ne tik, kad kriaušė vos pajudėjo, bet ir ranką skaudėjo.

- Bandyk su koja, - vėl sukomondavo. Kiek galėdama stipriau spyriau į kriaušę ir ši nemenkai sujudėjo.

- Dabar bandyk sutelkt daugiau dėmesio į ranką tada iškarto spirk su koja, nebūk perdėm įsitempus tada labiau skaudės. - Kaip jis sakė trenkiau vienos rankos kumščiu tada kitos ir užbaigiu spyriu koja. Pati žavėjausi, kad manyje yra kažkokios nežinomos jėgos.

- Puiku. Dar kartą. - Trankiau kriaušę, paskui liepė bandyti trenkti jam, tačiau jis net nesukrutėjo. Po kelių nevykusių bandymų pavyko patiesti Gideoną, bet jis nė lašeliu neparodė, kad jam skauda.

Plušau beveik iki darbo su mažomis pertraukomis pavalgymui. Negalvojau, kad tos treniruotės tokios sunkios. Velniškai skauda rankas ir kojas. Galvoj irgi neaiškiai spengia.

Taip treniravomės ir kitą dieną. Ir dar kitą dieną. Nieko neįvyko, išskyrus tik tai, kad užsidėjau nemenką mėlynę ant užpakalio, nes neapskaičiavus smūgio jėgos griuvau tiesiai ant sėdynės kai tuo tarpu Gideonas mane nužvelgė smerkiančiu žvilgsniu taip norėdamas mane išjuokti.

Visą ateinančią savaitę treniravomės, tiksliau aš treniravausi o Gideonas smerkė ir žiūrėdavo tokiu žvilgsniu, kad pasijausdavau visiška nevykėlė. Mokykla vis dar atšaukta. Kyla įtarimas, kad jis meluoja, kad gripas vis dar užsitęsęs, tai per daug keista. Pasiilgau mokyklos, vis geriau nei treniruotis arba gulėti lovoje. 

Sulaukiau džiugių žinių. Pagaliau eisiu į mokyklą. Šiandien sekmadienis. Esu beprotiškai pavargusi nuo visų šių treniruočių ir savigynos mokymų. Norėčiau su šiais sugebėjimais išspardyti Erikui užakalį, bet Gideonas tam jau užbėgo už akių. Dėjausi pirmadienio pamokoms reikalingas knygas ir nekantrauvau atsidurti mokyklos suole. Man iš tikrųjų patinka mokytis ir man mokykla priešingai nei daugumai, nėra pragaras. Pagaliau pailsėsiu nuo atrodo nesibaigiančių treniruočių ir Gideono kandžių pasisakymų. Gyvenu šiame name jau beveik antra savaitė, visa diena tapo rutina, atsikeli, pavalgai, eini treniruotis, vakare skaudančiu kūnu nusiprausi ir guliesi lovą. Tikiuosi mokykla praskaidrins mano nuobodžią rutiną. Su Gideonu santykiai išliko tokie patys kaip ir prieš savaitę. Beveik nesikalbėjome išskyrus per treniruotes, per kurias iš jo lūpų išgirsdavau tik nurodymus ir pašaipas.

Žadintuvas. Nesijaučiu suerzinta, kad jis skamba, kaip melodiją esu užsidėjusi savo mėgstamiausią dainą, tad skambantis žadintuvas visiškai nedirgina mano ausų būgnelių. Gana sunkiai atsikeliu iš lovos, kadangi mano kūnas vis dar neeapsiprato su tokiu krūviu ir yra tarsi suparalyžuotas. Vakar Gideonas atnešė visus išskalbtus mano rūbus nors nė neįsivaizduoju kaip jie buvo išskalbti, nes nepastebėjau šiuose namuose skalbimo mašinos. Apsirengiau įprastu savo stiliumi, juodais džinsais ir juodu megztiniu su kapišonu, plaukus palieku palaidus, plaukai yra bene geriausias dalykas mano kūne, kuriuo labai didžiuojuosi. Įsiaunu į savo nutrintus, bet velniškai patogius sportbačius ir spintos pasiimu striukę kartu pagriebdama prie lovos gulinčią kuprinę. Virtuvėje susitepu kelis sumuštinius ir užsikaičiu kavos.  Gideono nematyti, sunerimstu, juk pati iki mokyklos nenukaksiu. Seniai svajoju išsilaikyti teises, bet neturiu tam pinigų, o ir automobilį nemenkas malonumas išlaikyti. Įdomu iš kur Gideonas gauna tiek pinigų niekur nedirbdamas. Gal čia koks vampyrų triukas? Nueini į banką apžavi darbuotoją ir savo sąskaitą papildai visai padoria suma. Bevalgant sumuštinį virtuvėje pasirodo juodaplaukis, atrodo gerokai neišsimiegojęs ir pavargęs. Netariu nei žodžio, nes abu nenorime nieko viens kitam sakyti. Nesu jo draugė ir jis nenori, kad aš tokia būčiau. Jis tik įsipila vyno raudonumo gėrimo ir išmauka keliais gurkšniais. Jam tiek užtenka, kad pasisotintų? Nemanau. Turbūt taupo atsargas, nes gauti kraujo neturėtų būti taip paprasta nesukeliant įtarimo. Šiandien mano galva pilna naujų minčių, nes pagaliau nesitreniruosiu, o važiuosiu į mokyklą.

Įvažiavome į mokyklos aikštelę. Kaip nejauku. Beveik visų aikštelėje buvusių mokinių akys nukrypo į mus. Gideonas kaip visada nustatė "man niekas nerūpi" veidą ir sau ramiai žingsniavo iki mokyklos durų nė netikrindamas ar einu iš paskos. Bet ėjau. Neturiu kito pasirinkimo, nuo jo bėgti vėl nenoriu, nėra prasmės.