Katerina (TAISOMA)

3

Pirmą kartą pamokas praleidau, bijojau sutikti Eriką, bet dar labiau bijojau, kad jo gali niekas nebesutikti. Gulėjau ant nepatogios savo lovos, kurios dabar nenorėčiau prarasti, kad ir kokia ji nepatogi. Vis galvojau, ar tai tikra? Gal aš dar neatsibudau iš ilgo sapno? Žinau, kad lendu jam į nasrus, bet turiu sužinoti daugiau. Greitai užsivelku striukę, kaklą apvynioju šaliku ir apsiaunu sportbačius. Miestelis nedidelis. Gal vaikščiodama kažkur jį pamatysiu. Tiesą sakant nė nenumaniau kur eiti, į darbą man tik už trijų valandų. Turiu pakankamai laiko. Apėjau parką, kuriame nesilankiau bent jau du metus, taip pat buvau ir prie mokyklos, kelių kavinių ir bibliotekos. Ar toks kaip jis lankosi bibliotekose? Nieko nepešusi žingsniuoju į darbą, nors dar turių valandą laiko. Ir ko aš turėjau tikėtis? Kad išeisiu ir jis stovės man prieš akis kaip supakuota dovanėlė? Mano mintys iš manęs tyčiojasi.

Jau beveik pasiekusi parduotuvę, kurioje dirbu, pamatau juodaplaukį. Jis kaip ir penktadienį atsirėmęs į tą patį juodą automobilį. Tai keista. Kodėl jis čia? Aš kaip kvailė jo po visą miestelį ieškojau, o jis pasirodo stovi čia. Sukaupusi visą drasą pradedu link jo žingsniuoti. Vėjas plaiksto mano plaukus, gana šalta, bet delnai vis tiek prakaituoja. Nežymiai juos patrinu į džinsus.

- Ką čia veiki? - Tik tiek sugebu išspausti. Jis vilkėjo tuos pačius juodus drabužius, tik šįkart buvo užsivilkęs juodą, blauzdas siekiantį paltą, kuris jį darė dar baugesniu. Norėjau sau pačiai trenkti už tokius nevykukusius pirmus žodžius.

- Stoviu, - nerūpestingai atsako, žvelgdamas tiesiai man į akis. Sukaupiu drąsą.

- Kas tu? - Širdis kelioms sekundėms nustojo plakti.

- Gideonas, - išgirdusi vardą sutrikau. Koks neįprastas vardas. Jam tinka, šis vardas atrodo persmelktas arogantiškumo, pavojų ir šaltumo.

- Aš ne tai noriu sužinoti, - griežtai atsakiau, kone sugrieždama dantimis, kad net suskaudo. Gideono antakiai nežymiai pakilo. Šis palinko prie pat mano tikriausiai išbalusio veido, mus skyrė vos keli centimetrai.

- Ir ką tu nori sužinoti, Katerina? - specialiai pabrėžė mano vardą, glostydamas kiekvieną skiemenį.

- Kas tu per padaras? Ir ką vakar veikei mano namuose? - Tikėjausi bent kažkokio juodaplaukio pasimetimo, bet sulaukiau tik dar piktesnio žvilgsnio ir patamsėjusių akių.

- Tau nebūtina to žinoti, - mano kraujas virte virė. Šis padaras man įkando, siurbė mano kraują ir man nebūtina to žinoti?!

- Man nebūtina to žinoti?! Tu man įkandai! Tavo kraujas telkšojo mano virtuvėje! - Pakėliau balso toną, kad beveik šaukiau. Keli praeiviai į mus atsisuko, Gideonas sugriebė man už riešo ir greitai įsodino į automobilį. Bandžiau bėgti, bet durelės stebuklingai užsirakino. Netrukus įlipo ir juodaplaukis, bet jo pusės durelės jau buvo atrakintos.

- Paleisk mane! - Surėkiau tiesiai jam į veidą.

- Kvailas žmonių vaikas, - sugriežė Loganas, užvesdamas variklį. Žmonių vaikas?

- Man reikia į darbą, išleisk mane, - į mano žodžius jis nekreipė nė menkiausio dėmesio. Netrukus automobilis pajudėjo ir vietos ir dideliu greičiu išlėkė iš aikštelės. Įsikibau į sėdynę ir bandžiau pasiekti saugos diržą. Man ėmė trūkti oro, bijau, aš velniškai bijau greičio.

- Prašau, prilėtink! - Iš nevilties sušukau, tikėdamasi, kad greitis sumažės. Bet nė velnio. Užsimerkiau ir meldžiausi, kad likčiau gyva. Po kelių siaubingų minučių, kurių nepamiršiu niekada, pagaliau sustojame. Atplėšiu jau atrakintas dureles ir kone bučiuoju tvirtą pagrindą po kojomis. Mes miške, iš karto pajuntu gaivią vėsą ir šlamančius medžius, jei ne tokios aplinkybės, man būtų visai malonu.

- Tu nesveikas! - Sušunku ir apsigręžiu eiti, bet suprantu, kad net nenutuokiu, kur dabar esu.

- Nusiraminai? - Ramus Gideono veidas visiškai nepriminė mano išblyškusio ir išsigandusio veido. Šunsnukis! Kelis kartus įkvėpiau ir iškvėpiau parodydama, kad nusiraminau.

- Visur esu stebimas, o tu rėki, kad esu kažkoks padaras ir geriu tavo kraują, - akyse pastebiu šmestėlint pyktį, bet balsas išlieka stebėtinai ramus.

- Man nerūpi ar esi stebimas, tu suknistai gėrei mano kraują! Manai man tai pasirodė visiškai normalu? - Nuojauta kuždėjo, kad gal turėčiau raminti toną, nes šis vyras gali mane sutraiškyti vos per kelias sekundes.

- Klausyk, tą vakarą aš buvau sužeistas, dažniausiai sugyju per kelias minutes ar ilgiausiai valandą, bet tądien buvau užpultas kažko, kurio įkandimas net man pavojingas, - jis nervingai rankomis perbraukė per juodus plaukus netrukus vėl į mane pažvelgdamas.

- Ir užsipuolei būtent mane?

- Kai kraujo troškimas mus užvaldo, ateiname pas tuos, pas kuriuos atveda kraujo troškimas, - jo balsas nė karto nevirpteli, lyg kalbėtų įprastomis temomis. Kokiame pasaulyje aš gyvenu? Mus? Kokie padarai bastosi po pasaulį ir žaloja žmones?

- Parvežk mane į darbą, - kone sušnabždu, turiu viską gerai apgalvoti. Mano nuostabai Gideonas rankos gestu parodo sėstis į automobilį, netrukus išvažiuojame iš miško.

Į darbą vos suspėjau laiku, šiknius šįkart važiavo įprastu greičiu ir man paprašius vis tiek nesistengė paskubėti. Į namus ėjau bijodama, bijodama tų tamsos padarų, įprasti nusikaltėliai nublanksta prieš šiuos, iltis turinčius padarus. Kai uždariau buto duris net lengviau atsikvėpiau. Dėl viso pikto apžiūrėjau mažą patalpą, laimei nieko nebuvo. Nusirengusi griuvau į lovą ir vos prisiverčiau padaryti namų darbus. Užkremtu sausainių, vakar parsineštų iš parduotuvės, normaliai pavalgau tik mokyklos valgykloje. Pagaliau įsisupusi į antklodę prisiverčiu užmerkti akis ir negalvoti apie iltis ir juodas akis.