Katerina (TAISOMA)

2

Prabudau nuo garsaus trenksmo. Širdis nusirito į kulnus, velniškai bijojau išlipti iš lovos. Kas čia šmirinėja? Gal pamiršau užrakinti duris ir lėbaujantys studentai sumaišė kambarius? Gana. Atsistojau iš lovos, griebiau chalatą ir užsivilkau, bandžiau ieškoti bent kažkokio įrankio apsigynimui, bet jie virtuvėje. Apsiginklavusi piktu žvilgsniu greitai nuėjau į virtuvę. Klyktelėjau. Ant baltų plytelių telkšojo bala kraujo. Nieko nebuvo, tik tas kraujas. Kas per?...

- Katerina, - žemas balsas nuvilnija per pelėsio persmilkusias bendrabučio sienas. Lėtai atsisukau. Susitikau su mėlynomis skvarbiomis akimis.

- Ką po velnių tu čia veiki?! - surikau, pyktis ir sumišimas apėmė kiekvieną mano kūno dalelę. Kas jis toks mano esantis, kad gali nežinia iš kur atsirasti mano asmeninėje erdvėje. Į mano klausimą jis neatsako, tik nužvelgia mane smerkiančiu žvilgsniu. Tik dabar susivokiu, kad vilkiu tik naktinius marškinėlius išpieštus mešiukiukais. Atsirišęs chalatas atidengė mano puikų stilių. Staigiai sugriebusi chalato dirželius stipriai suveržiu.  

- Turbūt pataikiau ne į tą bendrabutį, tavo durys nebuvo užrakintos, esi labai neatsargi, - smerkiamai konstatavo. Nemanau, kad galėjau palikti duris atrakintas, bet jei taip nutiko tai pripažįstu kaltę.

- Gerai? Gali jau eiti iš čia, - atidariau girždančias duris ir pamojau ranka, kad kuo greičiau nešdintųsi iš čia. Šis dar kartą tiriamai nužvelgė mane taip, kad net kūnas nuėjo pagaugais ir apsisukęs išėjo, iškart pajutau nuo jo sklindantį švelnų kvepalų kvapą, niekaip negalėjau suprasti koks tai kvapas. Jokio atsiprašymo? Ar jis sugalvoja pas visus taip įsibrauti, be to nepastebėjau, kad ir jis čia gyventų. Sprendžiant iš automobilio jis tikrai čia negyvena, arba tik apsimeta kažkuo kuo nėra. Dabar pasidarė neramu, kai kažkokie naiškūs tipai naktimis įsliūkina į mano butą. Valandai praėjus po truputį apsiraminau ir prisiverčiau sudėti bluostą.

Ryte atsikėlusi jaučiausi itin neišsimiegojusi, visą dieną neturėjau energijos išlipti iš patogios lovos. Pavalgiusi išsivirtos kopūstų sriubos, jaučiausi soti iki pat vakaro. Ruošiau namų darbus ir rašiau esė kaip save įsivaizduoju po dešimties metų. Tiesą sakant nė nenutuokiu, mano gyvenimas yra padrikas ir nieko nedžiuginantis. Vienintelė viltis tai yra sėkmingai pabaigti mokslus ir gauti stipendiją universitete. Tikiuosi man pavyks.

Savaitgalis prabėgo greitai , o aš nieko nenuveikiau apart drybsojimo lovoje. Pirmadienis. Diena, kurios nelaukiu kiekvieną savaitę, mokykla yra ta aplinka, kurioje jaučiuosi nesaugiausiai. Apsirengiu juodai. Deja, juodi drabužiai išryškina mano ryškius, raudonus plaukus. Jie tik sukelia pretekstą kitiems karts nuo karto prie manęs prisikabinti. Pasidėjusi spintelėje knygas, žingsniuoju į anglų literatūros paskaitą. Ausyse vis tvinksėjo, skaičiavau širdies dūžius. Pravėrusi medines duris, dar nesuskambėjus skambučiui klesteliu į antrą suolą, man patiko sedėti priekyje. Iki pamokos pradžios dar dešimt minučių, jo nėra. Gal ir nebus? Kažkas praveria duris. Mano širdis sustoja. Jaučiu. Jaučiu, kad tai jis. Su juo atskriejusią tamsą ir šaltį. Neįstengiu atsisukti. Prie manęs kažkas klesteli, kažkas sunkaus, kad net stalas sugergžda. Pasuku galvą. Norėjau bėgti, klykti, trenkti, tačiau sedėjau it musę prarijusi ir tylėjau. Vien to vaikino buvimas šalia manęs, manę gąsdino. Pasidarė šalta, jis yra šaltis ir blogis. Pagaliau nuskamba skambutis ir į klasę įžengia mokytojas.

Pasibaigus pamokai kaip vijurkas išskriejau  iš klasės. Bijojau pažvelgti į tas akis, kurios vakar į mane žiūrėjo. Nuėjau į tuoletą, norėjau atsivėsinti įkaitusį veidą. Laimei, viduje nieko nebuvo. Šliūkšteliu vandens į veidą ir kone sumurkiu nuo gero jausmo ir atsipalaidavimo. Kažkas įėjo į tuoletą, bet nesivarginau žiūrėti kas.

- Sveika, Keite, - išgirdusi tą šlykštų balsą staiga išbalau. Erikas. Prievartautojas. Plaukai nuskusti labai trumpai, gerokai apsitrynę džinsai ir raudonas megztinis atrodė tiesiog bjauriai kaip ir jo veidas. Man jis buvo šlykštus. Beveik  visą mėnesį nelindo prie manęs, jau buvau apsidžiaugusi, kad pamiršo mane. Kur gi...

- Mano vardas ne toks, - atšaunu ir bandau prasmukti pro jį ir bėgti kiek įkabindama, tačiau tik susidūriu su jo krūtine, kai jis pastoja man kelią.  

Jau norėjau klykti, kai jis sugriebė mano riešą, tačiau jo delnas staigiai užspaudė mano burną ir įstumė į vieną iš tuoleto kabinų. Keliai ėmė linkti, akys prisipildė ašaromis, nejaugi vėl? Trečią kartą būsiu panaudota kaip šiukšlė? Bandžiau priešintis, kiek galėdama stipriau įkandau jam į delną, bet už tai tik sulaukiau smūgio į pilvą. Akyse net sužaižaravo ir aptemo. Blondinas traukė nuo manęs megztinį, nebesipriešinau, stiklines akis įbedžiau į piešinius ant kabinos sienų. Netrukus pajaučiau kaip atsegami džinsai, ašaros nepaliaujamai ritosi skruostais, kone springau nuo jų, stengdamasi nekūkčioti. Prašau. Išgelbėkit kas nors mane. Mintyse ėmiau šauktis pagalbos nors ir žinojau kad nė velnio jos nesulauksiu. Ką tik nuskambėjo skambutis. Dabar mažiausia viltis sulaukti pagalbos.

- Gelbėkit! - Kai ranka nuslinko nuo mano burnos, pasistengiau kuo garsiau surėkti. Už šį veiksmą sulaukiau dar vieno smūgio, tik šįkart į veidą, pajaučiau vario skonį burnoj, kraujas, jaučiu kraujo skonį. Norėjau vėl šaukti, kai kažkas stipriai atidarė duris, kurios su trenksmu užsitrenkė. Mūsų kabina buvo užrakinta. Kelis kart paklibinęs, nepažįstamasis tiesiog išlaužė duris. Tvirta ranka griebė Eriką už atlapų ir sviedė į priešais esančią kriauklę, ši per plauką vos nesubyrėjo. Staigiai griebiau megztinį ir jį užsivilkau, užsisegiau džinsus. Erikas jau gulėjo paslikas ant žemės. Pakėliau akis ir susitikau su rūsčiu juodaplaukio žvilgsniu. Nekenčiau jo, bet šią akimirką buvau dėkinga, kad bent jau jisai išgirdo mano pagalbos šauksmą. Juodaplaukis griebė mano ranką ir kone ištempė iš tuoleto, kas jam pasidarė?

- Kiek kartų jis bandė tave išprievartauti? - Kimus ir žemas balsas nuvilnijo tusčiu mokyklos koridoriumi. Išpūčiau akis, kaip jis drįsta manęs klausti tokių klausimų? Ištraukiu savo riešą iš jo delno ir atsitraukiau gerokai tolėliau nuo jo.

- Klausyk, esu dėkinga, kad išgelbėjai mane, bet nereikia kištis į mano asmeninį gyvenimą. Užteko ir tos nakties kai netyčia įsliūkinai į mano butą, - rodydama kabutes pabrėžiau paskutinius žodžius. Tamsusis vyras tik susiraukė dėl mestos pašaipos jam ir jo veide susiformavo piktdžiugiška šypsenėlė.

- Tai čia tavo toks būdas susirasti naujų vyrų? - Jis nežymiai prie manes palinko arčiau ir laukė atsakymo. Sumišau. Tikras pašlemėkas. 

- Nieko apie mane nežinai! Neturi teisės sakyti tokių dalykų, - pyktis veržėsi pro kraštus ir aš vos laikiausi netvojusį jam į veidą. Jeigu tik galėčiau nutrinčiau tą jo pasitikėjimo savimi šypsenėlę.

- Daryk kaip išmanai, tik kitą kartą neprašyk pagalbos, - tarė ir nežymiai stumdeldamas mane nuėjo koridoriumi link išėjimo. Kvailys, nekenčiu tokių pasipūtusių žmonių. Ilgiau nemastydama apie ką tik įvykusi ginčą nuskubėjau į klasę nė nepažvelgdama kur yra Erikas ir ar jis sveikas. Man tai nerūpi, tikiuosi kad bent jau mano gelbėtojas gerokai padailino jam veidelį.