KALAVIJŲ RITERIS

❥ Į𝓉ūž𝓊𝓈𝒾 ant viso pasaulio, namo kulniuoju pėsčiomis. Su pusantro tūkstančio dolerių kainuojančiais „Chanel" bateliais. Taip jau nutiko, kad Dimitrijus užstrigo pramoninio rajono kamštyje, kurį sukėlė kažkoks mulkis, vairuojantis taip pat kaip ir aš, tad negalės manęs paimti. Viešuoju transportu nevažinėju, o su išsikrovusiu telefonu (ką, beje, įtakojo nuolatiniai motinos skambučiai) neišsikviesiu taksi. Tačiau labiausiai pykstu ant Torno. Kodėl nepasakė tai blondinei sudarkytu veideliu, kad mes ne pora? Melagis, mergišius ir moterų išnaudotojas. Su tokiu mulkiu nenoriu turėti nieko bendro.

Pirma diena universitete toli gražu ne tokia, kokios tikėjausi. Ir kokio velnio išvis čia atsibeldžiau dėl poros valandų? Dabar būčiau pusryčiavusi lovoje ir žiūrėjusi kaip Kerė iš „Seksas ir miestas" bando susigrąžinti poną Šaunųjį.

Einant nuo universiteto besidriekiančia alėja, jaučiuosi apgailėtinai. Visi pravažiuoja su tėvų nupirktais BMW, Mersedesais ir Land Roveriais, o aš šlifuoju šaligatvius lyg paskutinė nevykėlė, nes esu tokia apgailėtina, jog nesugebu išlaikyti vairavimo egzamino. Belieka, kad pradėtų lyti.

Kai atrodo, kad mesiu mokslus jiems dar neprasidėjus ir imsiuosi menininkės duonos, už kurią gausiu centus, prie manęs sustoja prabangus vintažinis Ševroletas tamsintais stiklais, žvilgantis lyg riterio šarvai. Meldžiu visų dievų, apie kuriuos tik esu girdėjusi, kad ten nebūtų Brodis Bolenas. Nesu nusiteikusi dar vienam spjūviui į veidą.

– Ei, gražuole, gal pavežti? – susuokia balsas prasivėrus langui.

– Eik velniop, – sukryžiuoju rankas ir iškėlusi galvą nukulniuoju tolyn.

Bet jis pasiveja. Maivosi ranka pasirėmęs į langą, vaidina labai žavų ir nekaltą.

– Na ko tu nori? – adresuoju Tornui, bet pažvelgiu į dangų tarsi klausdama dievų ar manęs neprakeikė.

– Kad įliptum į mašiną ir važiuotume namo, – spindulingai nusišypso.

– Niekur su tavim nevažiuosiu. Kodėl joms melavai?

– Nemelavau. Tik nutylėjau tiesą. Idė pati nieko nenorėjo girdėti.

Idė? Baisiau už jos vardą tik tai, kad ji mano, jog tos čiulpimui sukurtos lūpos yra gražu.

Paspartinu žingsnį, kad nuo jo atsiplėščiau, bet jis vėl pasiveja. Spokso išsiviepęs tarsi stebėtų cirko numerį.

– Galėjai sustabdyti ją, šūktelėti ir pasakyti, kad mes neturim nieko bendra ir į jokį vakarėlį neisim, – išberiu neiškentusi. – Negi nesupranti, kad tai sukels dar daugiau apkalbų?

– Bet mes turim daug bendra – esam bendramoksliai. Ir kaimynai.

Jam tai žaidimas. Nesustoju ir einu į priekį, o jo automobilis paraleliai susilygina su mano žingsniu.

– Liaukis, – užverčiu akis. – Tiesiog važiuok... Nematai, kad už tavęs tuojau susidarys eilė?

– O man nerūpi, – sako grįžtelėjęs per petį. – Tegul susidaro.

– Kada ketinai pasakyti, kad tas viešbutis – praktiškai tavo?

– Tu neklausei, – nusijuokia.

– Šmaikštuolis.

Iš gatvės pasklinda pypimas. Už Torno Ševroleto eilėje velkasi gal kokie penki automobiliai.

– Gal jau leisi žmonėms išvažiuoti? – pajutusi kylantį susierzinimą, imu kuistis po rankinę. – Kelias pakankamai siauras, o tu važiuoji pačiu viduriu, – atsidūstu prisidegdama cigaretę. Velniop, tegul mato, kad aš rūkorė, gal taip jį atbaidysiu? Vyrai nemėgsta rūkorių.