❥ 𝒮𝓉𝑒𝒷𝒾𝓊𝑜𝓈𝒾 savimi, kaip suradau jėgų išeiti neapvertus stalo su visais indais ir neišpildžius kitų scenarijų, kurie konflikto metu sukosi mano galvoje. Ne visada taip lengva tvardytis ir neleisti pykčiui peržengti ribų. Aišku, normalias ribas jis jau seniai peržengęs, bet tas, už kurių slypi priepuolis, peržengia rečiau.
Mano pyktis turi tendenciją kartas nuo karto virsti tornadu, niokojančiu viską aplink. Jis išdrasko vidinius stalčius, kuriuose glūdi sugrūsti jausmai, ir taip viską manyje sujaukia... Būna dienų, kai sugriaunu savo kambarį, viską išdaužau, o paskui apatiškai krentu į žemę ir tysau tamsoje kelias valandas, kol sąmonė pati atsijungia nuo realybės.
Žinau, pyktis nėra geriausias pasirinkimas. Tačiau daug geresnis už ašaras. Taip pat už gedulą. Ir už kaltę.
Pasiekusi garažą, atsisuku per petį bijodama, kad iš tamsos neišnirtų mama, bet kiemas, regis, tuščias – ramybę drumsčia tik vėjas ir vanduo, fontanu tekantis iš akmeninių Demetros, Heros ir Hestijos laikomų ąsočių. Pakilusios durys atidengia raudoną Mersedesą, nejudintą visą amžinybę. Prieš akis iškyla kruvinų automobilio stiklų vizija ir nugara nuropoja šiurpas, bet bandau tai ignoruoti. Spustelėjus prie raktų prikabintą pultelį, automobilis pyptelėja. Atidarau galines duris ir vis dar dairydamasi grūdu lagaminą.
Iš tamsos staiga atsklinda motinos balsas, lydimas vėjo švilpimo. Inertiškai atsisuku. Ji kaukšėdama aukštakulniais lekia per kiemą, jai bėgant įsižiebia judesius fiksuojanti šviesa. Iš paskos atbėga Orsonas, nešinas jos paltu, bet mama nesustoja. Nieko nelaukusi, šoku į mašiną ir užsirakinu iš vidaus.
Drebančia ranka grūdu raktelį į spyną. Sukandu dantis. Skaudžiai. Raktelis neklauso. Sulaikau kvapą. Rankos kalatojasi, širdis jau groja maršus, tirta lyg būgnų orkestras.
Greičiau, maldauju, tu sušiktas...
Pagaliau įtaikau raktelį ir sunkiai alsuodama pasuku. Automobilis suriaumoja, bet stoviu vietoje. Kūną sukausto dvejonės.
Bijau. Prisiekiau sau daugiau nevairuoti, bet... tik tokia kaina nubausiu motiną. Jeigu išvažiuosiu, ji visą naktį eis iš proto, verks ir rūkys svetainėje, priešais mūsų nuotraukas, kuriose kadaise vadinomės šeima, ir plyštančia širdimi kaltins likimą už tai, kaip jis žiauriai išdraskė mūsų bendrabūvį ir pavertė mus tokiomis, kokiomis esame dabar. Noriu, kad ji kentėtų bent per pus tiek, kiek kentėjau aš.
Aišku negaliu jos smerkti – abi esam šio šaltakraujiško gyvenimo aukos, po visų smūgių išlikusios suluošintos psichikos, tačiau, nors ir žinau, ką ji išgyveno, man jos negaila. Traumos nepateisina jokio elgesio. Privalau duoti mamai pamoką, kurių, regis, praeityje jai nepakako. Ji yra didelė mano kančios priežasčių dalis ir tikiuosi, jog praradusi mane, sugebės atrasti save. Juk aš viskas, kas jai liko, tik ji dar to nemato...
Gerai, kitas žingsnis. Susikaupk, – raminu save, – kvėpuok. Vienas, du...
Mamos siluetas šmėsteli čia pat, prie garažo. Mano kojos ir rankos taip dreba, kad akimirką atrodo, jog niekada nesugebėsiu nuspausti pedalo. Giliai kvėpuoju mėgindama taikyti terapeuto pasiūlytą taktiką, bet kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas toks sunkus, toks drebantis, jog kuo toliau, tuo labiau gerklę užspaudžia skausmingas gumulas, o ašaros be perstojo tvenkiasi akyse. Negaliu. Aš negaliu vairuoti.
Motinos delnas pliaukštelėja atsimušęs į stiklą:
– Tučtuojau išlipk!
– Ne! Jau užknisot, jūs psichopatai! – surėkiu į stiklą.
أنت تقرأ
KALAVIJŲ RITERIS
عاطفيةPrabangiuose viešbučio „De la Tour" koridoriuose, kur karaliauja turtai ir privilegijos, Samara juda kaip vaiduoklis, persekiojama savo šeimos tamsios praeities šešėlių. Užauginta tarp senų giminės tradicijų ir turtų, ji išmoko giliai palaidoti savo...
