KALAVIJŲ RITERIS

❥ 𝐻𝑜𝓈𝓉𝒾𝓁ė𝓈 Universitetas – tai tarsi vartai į kitą pasaulį: šis pastatas, kardinaliai besiskiriantis tiek nuo viduriniosios klasės apgyvendintų gatvių, tiek nuo komercinių kvartalų panoramos, yra tarytum savotiškas monumentas europietiškajai architektūrai. Ypatingai teisės fakulteto pastatas, esantis senamiestyje. Būtent čia ir vyks įvadinės paskaitos.

Sėdžiu viena pačiame iškilmių salės centre, glostau švelniu burgundiškos spalvos veliūru apvilktas kėdes ir užlošusi galvą stebiu dramatiškai detalizuotas lubų konstrukcijas. Turbūt daugiau nei šešių metrų aukščio skliautas išmargintas auksaspalviais ornamentais, kurie, kaip tobulos dėlionės dalys, suplaukia į centre karaliaujančią freską. Jausmas, tarsi būčiau laiku nusikėlusi į renesansinę Europą. Čia kvepia medienos laku, prabanga ir XVII amžiaus didybe. Atėjau visu ketvirčiu valandos anksčiau, kad galėčiau pasimėgauti didinga baroko magija. Turiu silpną vietą senovinei architektūrai (ir viskam, kas dvelkia prabanga).

Viduje kirba jaudulys. Mat būti Holivudo aktorės (nors ir nusigėrusios) ir visame mieste labiausiai aptarinėjamo verslininko (nors ir mirusio) dukra nėra taip malonu, kaip atrodo. Komfortas ir glamūras – tik išorinė mano gyvenimo pusė. Viso to kaina yra nepageidaujamas dėmesys, apkalbos ir psichologinės traumos. Tiek mūsų pavardės, tiek veidai ne kartą šmėžavo miesto laikraštyje bei skandalingame apkalbų žurnale, tad žmonės manosi mus labai gerai pažįstantys. Be to, kai kurių miestelėnų pagrindinis užsiėmimas yra skleisti apkalbas, tad nors ir bandau atversti naują, švarų gyvenimo lapą, praeitis visur pasiveja – parduotuvėje, ligoninėje ar tiesiog gatvėje. Žmonės kartais be skrupulų laido replikas bei aptarinėja pakuždomis. Tiesa, ne viskas adresuojama nepelnytai – tėvas tikrai priėmė ne itin pagirtinų verslo sprendimų, dėl ko, cituoju, suteršė mūsų vardą. Jis mėgo sakyti, kad tikslas pateisina priemones. Nesmerkiu jo, nes ir man yra tekę imtis nedovanotinų priemonių.

Į auditoriją pamažu plūsta nematyti veidai: šviesūs ir tamsūs, linksmi ir susijaudinę, kupini nuostabos ir smalsumo. Bandau perskaityti jų atsinešamas emocijas, iš aprangos detalių nuspėti slaptas istorijas ir nuimti vieną kitą kaukę, saugančią nepažįstamųjų veidus.

Dėmesį patraukia mergina šaltu, kampuotu veidu, peroksidiniais plaukais ir neskoningai putliomis lūpomis. Jos uniformos švarkas atsegtas, o ant baltų marškinėlių nupiešta makštis, papuošta gėlėmis. Tai, kaip ji išdidžiai dėvi tokius įžūlius marškinėlius, atspindi aiškų pareiškimą. Ji atsisėda į patį auditorijos viršų, tarsi pratusi į visus žvelgti iš aukšto, tarsi ten, žemiau, jos lygio asmenybei sėdėti būtų per prasta. Ji kiek primena senąją mane. Tada buvau labiau pasipūtusi, elgiausi kaip tik šaudavo į galvą ir visai nesijaudinau, ką žmonės apie mane kalba. Nebijojau būti nei dievinama, nei nekenčiama. Tėvas, aišku, labai pyko ant manęs, nes juk „negalime suteršti savo gero vardo". Deja, pats jį suteršė.

Nors per pastaruosius porą metų paaugau kaip asmenybė (mokykloje buvau bjauri, rengiausi kaip Paris Hilton ir paniškai bijojau mikrobų), vis tiek pasiilgstu senosios savo versijos – nors maištinga, ji buvo daug laimingesnė. Ta proga, šiandien pasistengiau atrodyti kaip anksčiau, nors žinojau, jog taip žmonėms gali greičiau sukilti prisiminimai apie tą mane, kurią matydavo žurnaluose. Surizikavau, bet kaip kitaip susigrąžinti melancholijoje pamestą tapatybę?

Sakydama, kad atrodau kaip anksčiau, omenyje turiu savo šventąją trejybę: tobulai subanguotus plaukus, raudoną lūpdažį ir trumpą sijoną. Mano laimei, uniforma prisirpusių vyšnių raudonumo, tad net paskaitose galėsiu išlikti ištikimai spalvai, kuri pagyvina mano blyškų veidą.