KALAVIJŲ RITERIS

❥ 𝒫𝒶𝑔𝒶𝓁𝒾𝒶𝓊 įvažiavusi į „De la Tour" parkingą lengviau atsikvepiu. Sveika ir gyva. Visgi, privalau paminėti faktą, kad porą kartų pravažiavau šviesoforą degant raudonai šviesai, prie pėsčiųjų perėjos susiriejau su autobuso (ant kurio užklijuotas reklaminis plakatas su iki skausmo iššiepusio Orsono atvaizdu) vairuotoju, o darant sukimo manevrą – užvažiavau ant šaligatvio...

Vairavimo šiandien man pakako dešimčiai metų į priekį, tad nesuku smegenų dėl savo Mersedeso, pabuvojusio kapinių tvoroje, išvaizdos ir statau jį prie šaligatvio. Laukdama patarnautojo (geriau jau jis neuždavinėtų klausimų!), nuo žemės sugraibau rankinę ir jos turinį.

Grįžtelėjusi į galą, pamatau, jog šitaip šauniai vairavau, kad net lagaminas įstrigo priekinių sėdynių tarpe. Dar to betrūko... Truktelėju. Beveik nejuda. Toks sunkus... Norėtųsi ištraukti, kol neatėjo viešbučio darbuotojas. Sukaupiu visas jėgas ir patraukiu jį į save. Lagaminas iššauna iš tarpo, užkrenta ant manęs ir nubloškia ant vairo, kur alkūne užkliudau garso signalą. Užkaukia per visą miestą. Puikumėlis. Tikrai į save neatkreipsiu dėmesio.

Kai malonus džentelmenas man išlipus pasisveikina (labas vakaras, ponia, šįvakar jus aptarnauja Džordžas), įduodu jam automobilio raktelius. Mandagiai šypsodamasis, apsimeta nematęs kaip varčiausi automobilio salone ir negirdėjęs signalo pypimo, dar padeda ir lagaminą laukan iškelti bei pažada pasirūpinti mano automobiliu ir pasiūlo išsinuomoti jam garažą, bet atsisakau. Ryt iš pat ryto paskambinsiu Dimitrijui ir paprašysiu mašiną nugabenti tvarkymui.

Stovėdama priešais viešbutį pasijuntu maža. Neoklasicizmu ir baroku alsuojanti architektūra, vitrininiai langai, raudonas kilimas, ryškios šviesos ir brangakmeniais nusėti sietynai, spindintys vestibiulyje, skleidžia senojo Holivudo dvasią. Nors Hostilė, kurios populiacija 1,765 mln., toli gražu neprilygsta Los Andželui, „De la Tour" kompozicija leidžia nors akimirkai užsimiršti kur esi... Ir štai aš – stoviu lyg nabagėlė su paskutiniu lagaminu, kažkokia neskoninga juoda suknele (kuri mane tikrai pernelyg lieknina), sugurinta nosimi ir apsijuokusi prieš viešbučio svečius, netoliese laukiančius taksi. Pamatę mane šitokią, dar pagalvos, kad apsireiškė mano bendravardė Samara iš „Skambučio".

– Paskambinsiu tau... – sako vyriškas baritonas. Aukštas vaikinas, vilkintis tik baltus marškinius, be jokio palto, kurie dar ir prasegti, į taksi įlaipina merginą. Vairuotojui įdavęs popierinę kupiūrą, uždaro automobilio duris ir šiam nuvažiavus prisidega cigaretę.

Nepaisant to, jog lagaminą vos patįsiu, paspartinu žingsnį vengdama kontakto su nepažįstamuoju (įprastai, būčiau pasisveikinusi kaip civilizuotas žmogus) ir ant veido užsileidusi plaukus, kad bent kiek jį pridengčiau, patraukiu link paradinio įėjimo, saugomo dviejų didžiulių bronzinių liūto statulų.

– Gal reikia pagalbos?

Sustingstu. Reikėtų, bet jaučiuosi tokia baisi, jog verčiau gaučiau stuburo išvaržą, nei rodyčiausi jam šviesoje. Norėčiau trenkti lagaminą ir tekina pasileisti tolyn, bet negaliu elgtis lyg iš zoologijos sodo pabėgęs žvėrelis.

– Ne, ačiū, – išdidžiai atsakau, bet mano balsas nuskamba silpnai. Duslus. Stengiuosi neišsiduoti, kad lagaminas lupa mane prie žemės.

– Man atrodo, kad sulamdytas automobilis bylojo ką kitą, – nusijuokia.

– Naujausia mada, – galantiškai atsakau nesustodama.

Žengdama raudonu kilimu mėginu įsivaizduoti esanti ne Mirusi Nuotaka, o Paris Hilton.