KALAVIJŲ RITERIS

❥𝒮𝓉𝒶𝓃𝒹𝒶𝓇𝓉𝒾𝓃ė𝓈 vienišos merginos vakaras tikriausiai apima ledų, pyragaičių ar kitų angliavandenių vartojimą, melodramų žiūrėjimą ir džiaugsmo ašaras, kai pagrindiniai veikėjai filmo pabaigoje susituokia ir gyvena ilgai ir laimingai (bla, bla, bla). Tačiau, nors ir vieniša, aš nesu standartinė, todėl mano vakaras užimtas Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru", spoksojimu į tuščią drobę, kurią norisi subadyti žirklėmis, ir... rašteliais, lendančiais iš po durų. Juose pasvirusiu, chaotišku raštu prirašyta visko: „Nagi, einam, nebūk pensininkė", „Ar sakiau, kad raudona tau labai tinka?", „Leisiu tau laimėti per tenisą jei tik nueisi ten su manim..." ir taip toliau ir taip toliau.

Nuo pat tada, kai važiavome namo iš parko, Tornas bando mane įkalbėti eiti į tą sumautą vakarėlį, nes nenori pasirodyti melagiu. Paradoksalu, nes ten nuėję kartu – toliau meluotume. Pabendrauti jį sutikus viešbutyje ar universitete yra viena, tačiau kartu eiti į vakarėlius – jau per daug. Be to, nemėgstu vakarėlių, kuriuose nieko nepažįstu. Nors, tiesą sakant, nebemėgstu ir tokių, kuriuose apstu pažįstamų. Jau kurį laiką esu atsiribojusi nuo socialinio gyvenimo ir nelabai to pasigendu.

Baigiantis trečiajam „Gulbių ežero" veiksmui, prie durų sušiugžda dar vienas raštelis. Neiškentusi, į drobę įsmeigiu žirkles. Dėl Dievo meilės, kiek žmogus gali turėti kantrybės? Už durų jis tūno jau gerą valandą.

Nupėdinusi prie durų, perskaitau naują raštelį, kuriame puikuojasi dar viena teroro žinutė: „Pameni, kai šįryt tau padėjau išvengti patyčių? Tai va... Jei neisi į vakarėlį, patyčių sulauksiu aš...".

Šito jau per daug. Atidarau duris. Tornas sėdi koridoriuje ant žemės, su užrašine ant kelių.

– Klausyk, teroriste, ar paliksi mane ramybėje? Ir stokis, ką pagalvos žmonės!

– Tik nueik su manim į tą sumautą vakarėlį ir daugiau niekada tavęs nieko neprašysiu, – atsistoja nutaisęs šunyčio žvilgsnį.

– Jei nueisiu, pasakysi joms, kad melavai?

– Tu gal juokauji? – išpučia akis tarsi būčiau pasiūliusi nušauti prezidentą. – Tada būsiu ne tik mergišius, bet ir melagis.

– Taip ir maniau... – atsidūstu. – Net nesvajok, kad apsimesiu tavo mergina. Taip meluodamas bandysi įrodyti, kad nesi melagis?

– Tu nieko nesupranti... Žiūrėk, juk abiem iš to būtų naudos: jei visi galvos, kad mes pora, Brodis ir kiti prie tavęs niekada nelįs.

– Arba pradės užgaulioti tave, kad su manimi susidėjai.

– Man nerūpi ką galvoja žmonės.

Prapliumpu juoktis:

– Nejaugi? Tai kam siūlai apsimetinėti...

– Na ne tą turiu omenyje... – atsidūsta nuleidęs akis. – Išvis... esmė tame, kad...

– Klausyk, Tornai, nebūk mažvaikis. Nesvarbu, dėl kokių kvailų priežasčių tau reikia apsimetinėti, bet tai ne išeitis. Tiek ta makščių gerbėja, tiek Brodis, mokosi kartu su mumis, tad anksčiau ar vėliau sužinos tiesą.

– Nagi, Samara, apgyniau tave, o man padėti negali?

– Nuo kada reikia dar ir atsidėkoti už tai? Maniau, kad ginti moterį – tikrų vyrų pareiga. Matyt, nesi vienas jų, – prunkštelėju užverdama duris.

Jis žaibiškai įsiterpia tarpduryje:

– Atleisk... Pasakiau nesąmonę. Gerai, – nuleidžia akis tarsi pralaimėjęs mūšį. – Pasakysiu joms tiesą, pažadu. Tik einam kartu, kaip draugai. Nenoriu vienas ten rodytis...