DEFILER

3. Liko 094...

Džeidenas skaito tekstą, kurį jam davė likus penkiolikai minučių iki įėjimo į Labirintą.

,,Labirintas - jūsų pirmasis savęs išbandymas įvairiuose dalykuose. Kaip ir daugelis kitų, šis Labirintas turi įėjimą ir išėjimą. Tačiau įspėjame, jog išėjimą rasti gali ne visi. Kartais tai gali kainuoti daug sunkių ir skausmingų dalykų. Labirintas - tai naujojo stiliaus žaidimas, neperžiangentis žmogaus fizinių gebėjimų ribų, tačiau reikalaujantis dėmesio iki paskutinio iškvėpimo. Gero žaidimo!"

- Iki paskutinio iškvėpimo... - tyliai perskaitė Džeidenas.

Tarpdury pasirodo siluetas ir Džeidenas pažvelgia.

- Einam? - paklausė Adamas.

Džeidenas linktelėjo ir išėjo paskui Adamą. Karolina jų laukė beveik pačiame eilės gale. Visi žaidimo dalyviai rikiavosi prieš duris, pro kurias Džeidenui dar neteko kyšktelti akies. Tikriausiai net ir bus tas labirintas, svarstė Džeidenas. Po kurio laiko jis ir pats įsitikino, kad nieko kito ten nebuvo tik neapskaičiuojamai aukštų sienų milžiniškas labirintas. Iš labirinto gilumų sklido ausiai nemalonūs klyksmai ir kiti šiurpūs garsai.

- Kas ten klykia? - jis tyliai paklausė Karolinos.

- Senas ir geras mūsų draugas. Vardą jo jau žinai... - Karol pažvelgė į jį ir prisimerkusi ištarė: - Defiler...

Džeidenas nurijo sausas seiles ir nusipurtė bandydamas įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti tas padaras, jeigu jis sukelia tokį siaubą labirinte esantiems žaidėjams. Bet Inos žinutė, kad Defiler yra žaidėjuose, Džeidenui visiškai suko stalus smegenyse. Bet laiko mąstyti nebuvo kada.

- Iš tiesų, - prašneko Adamas, - niekas tikrojo Defiler vardo nežino. Tai tik stereotipinė pravardė. Žinia apie jį tik viena: sutikęs jį tu pralaimi.

- Ne!

Džeidenas pasisuko į balso pusę. Už jų stovėjo Bernis, Rudasis Elgaras.

- Sutikęs Defiler tu miršti! - užbaigė Adamo mintį jis.

Džeidenas išsprogino akis ir pažvelgė į Adamą. Šis nejaukiai nusuko akis į šalį ir neryškiai linktelėjo. Bernis priėjo prie Džeideno ir patapšnojo per petį.

- Sėkmės, Džeidenai, viskas priklauso tik nuo komandinio darbo.

Ir tada jis, visiškai vienas, be jokios komandos, išėjo į labirintą. Atėjo laikas eiti ir jiems trims.

- Žiū, jau mums laikas! - riktelėjo Karolina. - Sėkmės, Adamai ir... sėkmės, Džeidenai...

Džeidenas jos balse, kai kreipėsi į jį, išgirdo menką baimę, nebent jam tik pasirodė. Ir jie pasileido į labirinto gilumą.

Tarp labirinto sienų lakstė žaidėjai, visi skirtingomis pusėmis, su troškuliu rasti išėjimą veiduose, suprakaitavę ir išvargę. Keista tai, jog žaidimas dar tik prasidėjo, o jau ir pats Džeidenas jaučia nuovargį. Labirintas buvo labai painus. Beveik už kiekvieno posūkio buvo blokas arba spąstai, Džeidenui teko kliautis atmintimi, jog prisimintų, kur jau buvo, ir kur ne. 

Staiga jis išgirdo keistą urzgimą. Lyg ir už savęs. Apsisuko. Nieko nebuvo. Jis bėgo pirmyn (dabar jau net bėgo). Nors jis tolo nuo tos vietos, kur išgirdo urzgimą, šis, rodės, vis garsėja, lyg kažkas Džeideną vytųsi. Bebėgdamas Džeidenas pamatė naują praėjimą ir pradėjo lėkti link jo. Jau visai arti...

BAM!

- Velniai rautų! - garsiai suriko Karolina. Jiedu susitrenkė galvomis.

Džeidenas užsidengė kaktą delnu ir pažvelgė už savęs. Urzgimo nesigirdėjo.

- Kaip tu taip greitai čia atsidūrei? Naujokai dažniausiai nubėga į priešingą pusę...

- Naudojau vaizdinę atmintį, - paaiškino Džeidenas kiek dusdamas. - Ar tu kartais negirdėjai urzgimo?

- Visi jį girdi, - Karolina nusivalė nuo rūbų žvyrą. - Iliuzinė apgaulė. Iš tiesų, niekas neurzgia, tiesiog mūsų smegenys ima kurti garsus, apie kuriuos mes galvojame. 

- Tu esi tuo tikra?

- Netiki manimi? - Karolina pakėlė antakį.

- Ne, tikiu. - Džeidenas papurtė galvą. - Tiesiog... keista.

- Žinau, ne tau vienam. Gerai, aš lekiu! Laikykis!

Karolina nubėgo. Džeidenas nulėkė link praėjimo. Pažiūrėjo į kairę - blokas, į dešinę - naujas praėjimas. Nulėkė į dešinę pusę. Ir jis išbėgo į labai senai matytą vietą. Bet tikrai čia jau buvo anksčiau. Nejaugi tai... labirinto pradžia?

Džeidenas apsisuko ir labai nedaug trūko, kad trenktųsi į sieną. Jis vėl apsisuko. Pradėjo svaigti galva nuo amžino sukimosi vietoje. Sumirksėjo kelis kartus ir bandė suvokti, kas darosi ir kur jis yra. Šioje vietoje buvo žaidimo pradžioje, bet tos sienos tą kartą čia nebuvo. Jis nesupranta, kas vyksta.

Džeidenas pakėlė akis į viršų. Giedras dangus. Iš kažkur atklystanti saulės šviesa. Ir tada jis suprato...

Labirinto planas pasikeitė. Džeidenas pažvelgė sau po dešine puse. Matėsi durys į koridorių su kambariais. Jis atsidūrė pradžioje. Tada prie jo atlėkė keli kiti žaidėjai ir pažiūrėjo į jį su nuostaba. 

- Kas? - pasidomėjo jis.

- Tu pirmas grįžai... - pasakė mergina. - Tai reiškia, kad tu keliauji į kitą lygį.

Greitai čia sugrįžo ir Adamas su Karolina. Jiedu priėjo prie jo.

- Sveikinu, - ištarė Adamas, o Karolina tik kreivai nužiūrėjo Džeideną ir patraukė link metalinių durų. 

***

- Sumanus vaikis, - Ina žvelgė į didžiulius kompiuterius, kuriuose matėsi labirintas ir tarp jo sienų klaidžiojantys žaidėjai. Jos veide nesimatė nuoširdumo. Ji pyko. O kai Ina pyksta, ji visada turi padaryti kažką nežmogiško.

Už jos stovėjo jos dešinioji ranka, žaidimo koordinatorė Elzė. Elzė buvo visiška priešingybė Inai: taiki, maloni, švelnių veido bruožų moteris, rankose amžinai laikanti juodą segtuvą su dokumentais, apie kuriuos nieko nesakydavo net pačiai Inai. Nors Inai kartais ji trukdydavo savo atlaidumu ir šiluma, Elzės taip lengvai paleisti ji negali, nes sau prisižadėjo, kad kol vaikinas, apsigyvenęs pas Adamą ir Karoliną, bus gyvas, ji neleis Elzei iš čia pasprukti.

O į Džeideną ji taikėsi ne šiaip sau. Džeidenas Iną sudomino savo pasitikėjimu, gera atmintimi ir beprotišku smalsumu. Tik ir reikia, jog jis atrastų pagrindinį Defiler šaltinį ir Ina iškart imsis tamsiojo ginklo, apie kurį žino tik Elzė.

- Jo atmintis nebloga, - pratęsė mintį Ina ir atisuko į Elzę. - Kaip manai, ar žaidėjai su stipria vaizdine atmintimi gali kelti pavojų?

- Apie kokį pavojų šneki? - nelabai suprato Elzė ir prisimerkė.

- Pavojų aptikti Centrą...

(Centras - vieta, kurioje gimė Defiler.)

- Bet juk tai neįmanoma, - Elzė sarkastiškai šyptelėjo. - Ta vieta labai gerai paslėpta. Jie net negali suvokti, kad viskas slypi...

- Ša, - Ina pridėjo pirštą prie lūpų. - Ne visi ir čia esantys tai žino. Laikyk liežuvį už dantų, Elze.

Elzė nurijo seiles ir nuleido akis.

- Sulaukim sekančios paros, - Ina vėl atsisuko į kompiuterius. - Pažiūrėsim, kas dar slypi tame žaidėjuje. Aš noriu apie jį sužinoti kuo daugiau, jog įsitikinčiau, kada jis pagaliau bus pasirengęs sutikti Defiler...

Defiler slypi mumyse...