DEFILER

4. Liko 093...

Džeidenas atsigulė į lovą. Bet miegas jo visiškai nelankė. Galvoje vis dar skambėjo urzgimas, kurį išgirdo būdamas Labirinte. Vidinių garsų kamuojamas jis tyliai pakilo iš lovos ir išėjo į tualetų patalpą.

Šviesos mygtuko ten niekur nebuvo, tad šlapintis teko beveik aklinoje tamsoje. Nuleidęs vandenį Džeidenas išėjo ir tamsoje surado kriauklę. Pradėjo plautis rankas ir pakėlė akis į veidrodį.

Jis sustingo, kai už savęs pamatė tamsią figūrą. Ši nejudėjo, bet, rodės, stebėjo Džeideną. Akių nesimatė kaip ir viso veido. Tikiuosi, tai ne...

Džeidenas staigiai apsisuko. Nieko nebuvo. 

Tada dar kartą pažvelgė į veidrodį. Už jo nieko nebuvo. Džeidenas perpylė vėsų vadenį per veidą ir nusipurtė. To betrūko, kad imtų vaidentis, pagalvojo jis. Tada permetė per veidrodį akis ir nužiūrėjo šviesių sienų tamsos apgaubtą patalpą. Ir žvilgsnis sustojo ties kažkuo. Jis prisimerkė. Kažkas sėdėjo surietęs kojas kampe, prie durų. Negali būti.

Jis apsisuko. 

Dabar ten iš tikrųjų kažkas sėdėjo. Džeidenas lėtai nurijo seiles, jo širdis ėmė stipriai daužytis. Gyvastis pakėlė galvą ir, rodos, įsižiūrėjo į jį. Džeidenas sulaikė kvapą. Jeigu mirsiu...

- Ir tave kamuoja nemiga?

Vyriškas balsas. Džeidenas atsiduso. Gerai, tai ne tai, apie ką pagalvojau. Jis priartėjo prie vyriškos figūros ir atsisėdo šalia. Niekaip negalėjo įmatyti veido. 

- Dažnas įvykis tarp čia esančiųjų žaidėjų, - vyras šnekėjo toliau, tarsi su savimi, nelaukdamas niekieno atsakymo. - Patikėk, po šešerių parų galima ir išprotėti.

- Po šešerių parų?... - Džeidenas suraukė kaktą.

- Aha, - atsakė vyras. - Manęs jau laukia paskutinioji para. Tau dar pasisekė, kad tik antroji bus, dar nereiks galvoti apie tikrąjį išlikimą.

- O... o kas tau dabar bus?

-  Paskutinė žaidimo dalis. Nežinau, kas ten bus ir ką reikės daryti, bet kartu su kitais komandos nariais ruošiame ginklus ir renkamės paskutinius vaistus. Bus kraujo...

Kraujo?

- A-atsiprašau... - Džeidenas priartėjo. - Ar tu sakei... kraujo?

- Taip, kraujo. - Džeidenas pastebėjo, kaip vyras linktelėjo galvą. 

- Su kuo jūs kovosite?

- Spėk!

Džeidenas nurijo pirmąją mintį, bet neatsispyrė nepaklausęs.

- Defiler?...

- Taip!

Džeidenas tylėjo, bet tylą nutraukė vyro balsas.

- O kas tave čia paskatino ateiti?

- Pinigai... Aš dėl pinigų. - Atsakė Džeidenas ir surietęs kojas jas apsikabino, smakru atsirėmė į kelius. - Mano šeima išgyvena sunkų laikmetį, pinigai tikrai nemažai gelbėtų.

- Pasidavei pinigų galiai? - vyras prunkštelėjo.

- Ne! - atkirto Džeidenas. - Na... dalinai pasidaviau. Nesu čia vien dėl jų. Sakyčiau... jie yra pagrindinė priežastis, bet tikrai ne vienintelė.

- O tada dėl ko dar? - klausinėjo vyras.

- Mano gyvenimas labai nuobodus. Žinau, skamba kvailai, bet tikrai tiesa. Galvojau, gal bent tai paįvairins mano monotonišką likimą.