DEFILER

6. Liko 091...

Adolfas - Centre slypinčio Defiler prižiūrėtojas ir saugotojas - lipo laiptais žemyn į požemines patalpas. Čia jau nebuvo šviesių sienų, kaip pirmame aukšte, nešvietė visur šviesos, tik žvakės, kurios ir taip nedavė daug ryškumo.

Adolfas žingsniavo link grotelių sienos. Priėjo ir išsitraukęs prožektorių iš kišenęs pašvietė vidun. Peržiūrėjo visą akmeninę patalpą. Joje nieko nebuvo. Jis suraukė kaktą ir pravėrė dureles į narvo vidų. Tada įžengė pats ir dar kartą peršvietė prožektoriumi visą narvo vidų. Nei gyvos dvasios.

- Žinau, kad kažkur esi... - panosyje pasakė Adolfas.

Jis apsisuko ir išėjo iš narvo. Uždarė ir užrakino dureles. Tada nutarė išeiti iš tos vietos pranešti Inai, kad jos mąstymas pasiteisino.

Vargšelis prižiūrėtojas net nespėjo įkvėpti paskutinį kartą, kai kažkokia nežmogiška jėga nusviedė jį aukštyn į orą ir ištaškė į akmenines lubas. 

***

Džeidenas naktį užsinorėjo į tualetą, tarsi tai būtų koks nors ženklas jame apsilankyti. Jis išėjo į tualetą ir vėl. Tamsoje pasišlapino, išsiplovė rankas ir neskubėjo išeiti. Pažvelgė į tą vietą, kur praeitą naktį sutiko Herbertą.

Dabar nieko ten nebuvo. Įdomu, ar jis dar gyvas, susirūpino Džeidenas ir atsisėdo į jo vietą. Jis surietė kojas ir jas apsikabino, kaip tąkart rado sėdintį Herbertą. Užsimerkė. Akyse stovėjo vyro portretas iš vizijos. Jis prasimerkė ir krūptelėjo. Prieš jį sėdėjo Herbertas. Džeidenas sumirksėjo. Šįkart Herberto veidą jis matė žymiai geriau, matė akis, nosį, lūpas. Ir stebuklingai jis supanašėjo jo akyse su vyru portrete.

- Herbertai?..

- Sveikas, Džeidenai, - šiltai pasisveikino jis. - Ir vėl nesimiega?

- Ne, bet... tu sakei, kad čia daugiau nebūsi...

- Apgaulė, - atsakė Herbertas. - Ina nepaleis žaidėjų, kol jie visi nemirs. Tai būtų tiesiog kvaila. Nes kiek nusikaltimų čia padaryta, tu net negali įsivaizduoti!

- Žmogžudysčių, turi omeny?

- Kas be ko, ir šių, bet yra ir daugelis kitų. - Herbertas pasikasė kaklą. - Man pavyko išgyventi. Netekome komandos nario, jį nusinešė Defiler.

- Užjaučiu...

- Dėkui. - Linktelėjo Herbertas. - Kelintą parą tu jau čia esi?

- Trečią. - Prikimusiu balsu atsakė Džeidenas ir kostelėjo į delną. - Praėjusias dvi teko bėgioti Labirinte, nejaugi nėra kažko kito?

- Yra! - Herbertas pasukiojo galvą į įvairias puses ir Džeidenas išgirdo tylų jo kaklo slankstelių traškėjimą. Tas garsas nemaloniai lietė jo ausis. - Dabar tavęs lauks daugiau iššūkių. Privalėsi dirbti kartu su komandos nariais, ko nedarei būdamas Labirinte.

- Tu žinai tuos iššūkius?

- Nesu tikras, - Herbertas trūktelėjo pečiais. - Aš šnekėjausi su kitų komandų žaidėjais, jiems atitekdavo vis kitokie iššūkiai. Kai kuriems net tokie, jog išvarydavo iš proto! Vienas žaidėjas vos nenusižudė, išgyvenęs penktąją parą.

Suprantu, kodėl taip galėjo būti, Džeidenas mintimis atsakė į Herberto pasakojimą. Pačiam Džeidenui jau nebuvo čia lengva, ypač nuo tos vizijos. Vyro portretas ir dar kažkas, kas jį baisiai išgąsdino, negalėjo išnykti jam iš atminties iki pat dabar. Labiausiai, ko Džeidenas dabar norėjo, tai ramiai gulėti savo namų kambario lovoje ir apie nieką negalvoti. Bent jau šią minutę.