DEFILER

2. Liko 095...

Iš priimamųjų patalpų į gyvenamąsias spalvų perėjimas buvo gan nemalonus: patalpas skyrė raudonos durys, vienoje pusėje viskas buvo šviesių spalvų, o kitoje, kur buvo kambariai, vyravo tamsios spalvos. Sargybinis įvėdė Džeideną ir dar kelis kitus vaikinus su merginomis ir palikęs uždarė duris.

Šioje pastato dalyje viskas panašėjo į tipinį kalėjimą: metalinės kambarių durys buvo tolygiai išsidėsčiusios išilgai ilgo koridoriaus, o jo gale matėsi kitos raudonos durys, už kurių Džeidenas dar nežinojo, kas yra. Jo kambario numeris buvo 25. O tai buvo beveik paskutinės durys koridoriaus gale.

Metalinės durys kažkodėl buvo užrakintos ir jis pabarškino kumščiu. Ko nesitikėjo, kažkas iš kitos pusės atrakino duris ir jas pravėrė. Tai buvo mergina. Akivaizdžiai vyresnė už Džeideną. Merginos išvaizda bent negąsdino tiek, kiek Inos: palaidi juodi plaukai lengvai krito jai ant pečių, ji vilkėjo mėlynus marškinėlis su užrašu ,,STEBUKLŲ NĖRA", tamsias kelnes. Žemiau Džeidenas nedrįso žvelgti, nes jau spėjo suprasti iš merginos žvilgsnio, jog pirmą įspūdį jai sudarė nelabai optimistišką.

- Kas būsi? - paklausė mergina.

- Aš... Džeidenas. - Atsakė sumikčiojęs jis.

- Tau davė šį kambarį?

- Taip...

- Nesąmonė. - Ji suraukė kaktą. - Adamai, ateik, pažiūrėk, kokį dunduką mes čia gavome!

Prie durų iš kambario gilumas priėjo vaikinas, taip pat vyresnis už Džeideną. Tačiau, priešingai nei Ina ir jų kambariokė, jis skleidė labai įdomų jausmą. Nebuvo nejauku jam žvelgti į tas šilumą skleidžiančias akis, bei pastebėti neryškią šypseną.

Mergina pažvelgė tai į Adamą, tai į Džeideną ir tada Džeideno paklausė:

- Tu gėjus?

- Ką?! - Džeidenas iškart nutraukė akių kontaktą su Adamu ir klausiamai pažvelgė į merginą.

- Nesinervuok, mažiau! - pavartė akis ji. - Čia tokių nemaža, tad nenustebčiau, jei toks būtum. Beje, aš Karolina. Bet kreipkis Karol.

- Gerai... Karolina...

- Karol, pasakiau! - riktelėjo ji. - Dieve... ar visi bernai tokie atsilupę...

Dūsaudama ji įėjo į kambario vidų ir prie durų stovėti liko Adamas ir Džeidenas.

- Tikras nervų maišas, ne? - šyptelėjo Adamas.

- Pažįsti ją iš anksčiau?

- Buvome vaikystės draugai. - Atsakė Adamas ir sukryžiavo rankas ties krūtine. - Tada įvyko vienas dalykas ir... nustojome bendrauti. O dabar kažkaip stebuklingai po beveik dešimties metų susitikome. Geras, ne?

Džeidenas trūktelėjo pečiais. Adamas linktelėjo.

- Aš irgi taip negalvoju, - pasakė.

Kurį laiką jie stovėjo tylėdami, kol Karol išlindo iš po Adamo nugaros ir riktelėjo:

- Tai tu miegosi ant koridoriaus žemės ar pagaliau įeisi į vidų? - klausimas, aišku, buvo skirtas Džeidenui.

- Ak, taip! - nusijuokė Džeidenas (ne itin smagiai) ir, nešdamasis lagaminą ir kuprinę, įėjo į kambario vidų.

O vidus buvo dar didesnė tragedija negu Karol charakteris: jame viskas buvo absoliučiai išmėtyta. Drabužiai, kanceliariniai daiktai, popieriai, knygos - viskas buvo netvarkingai sumėtyta ant vieno rašomojo stalo, dviejų lovų ir grindų. Atsargiai dėdamas kojas Džeidenas priėjo prie savo trečiosios lovos ir užmetė ant jos savo lagaminą ir kuprinę. 

- Įvairius daiktus gali sumesti ant stalo, - pasakė Karol. - Vis vien bendrai visi jais naudosimės.

Džeidenas nejaukiai nurijo seiles ir prasėgė savo kuprinę iš kurios lyg tyčia ant lovos krašto, o vėliau ir ant grindų, nukrito vaistų buteliukas. Karol, akivaizdu, tą greitai pastebėjo ir greičiau pagriebė buteliuką už Džeideną.

- Hm, - numykė ji perskaičiusi pavadinimą. - Vaistai nuo nervų? Būsi nervininkas?

- N-ne... - Džeidenas nuleido akis. - Čia... tik... 

- Nieko nesakau, - Karol trūktelėjo pečiais. - Tiesiog žinosiu, kad geriau tavęs mažu nevadint, cha cha...

Staiga Adamas atėmė iš jos vaistus.

- Karol, liaukis! - pasakė jis rimtai ir padavė vaistus Džeidenui, kuris jau neryškiai drebėjo. - Ne visi gyvena tokį gyvenimą, kokį gyveni tu. Gerbk kitus...

- Ar aš ką pasakiau? - suraukė kaktą Karol. - Gerai, tada išvis tylėsiu!

Ji išėjo iš kambario ir Adamas prisėdo ant lovos šalia Džeideno, kuris laikė suspaudęs vaistų buteliuką ir žvelgė į savo kojas.

- Viskas gerai? - paklausė Adamas.

- T-taip... - mikčiodamas atsakė Džeidenas. - Viskas gerai... gerai.

- Už pusvalandžio turėsime eiti į Labirintą... - pradėjo šnekėti Adamas.

- Į kur? - paklausė Džeidenas.

- Į Labirintą. - Pakartojo Adamas. - Tau nieko apie tai nesakė?

- Ne... Iš kur tu žinai?

- Nes čia jau esu dvi paras, - atsako Adamas.

Džeidenas pažvelgia į jį klausiamu žvilgsniu. Dvi paras? Džeidenas sumirksėjo kelis kartus ir papurtė galvą.

- Bet... - ėmė šnekėti jis. - Man sakė, kad... visi čia pateko vienu metu... ir vienu laiku.

- Deja. - Atsakė Adamas. - Ina meluoti pratusi. Niekam nevalia ja pasitikėti. Niekad netikėk tuo, ką ji sako. 

Adamas patyli.

- Gerai, einu į tualetą, tad gali pabūti vienas. Jei kas - vyrų tualetas koridoriaus gale, durys į dešinę!

Džeidenas linkteli ir Adamas išeina. Netikėti tuo, ką ji sako... Džeidenas dar kartą išsitraukia lapelį iš kelnių kišenės ir išlankstęs perskaito. Net ir tai negalima laikyti tiesa? Džeidenas žvelgia į lapelį ir giliai kvėpuoja. 

Labirintas...