DEFILER

5. Liko 092...

Džeidenas buvo nustebintas, kai Adamas pasakė, kad šią naują dieną jo vėl laukia Labirintas. Džeidenui tai būtų lengviau paaiškinama, jei žaidimas truktų šešias paras: tokiu atveju galima po dvi dienas paskirti tris skirtingus žaidimo etapus. Bet juk yra septynios paros, susimąstė labai vėsioje valgykloje valgydamas pusryčius Džeidenas. Gal septintoji skirta, kaip teigė vyras tą naktį, kovai su Defiler?

Valgykla buvo už raudonųjų durų beveik prie pat trijulės kambario durų. Džeidenas tikėjosi, kad už jų bus koks nors naujas lygis, bet nuojauta nebuvo pateisinta. Pusryčiams visi valgė kažkokią keistos spalvos košę, kuri skoniu priminė avižų ir supuvusių kiaušinių mišinį. Bet Džeidenas negalėjo sau leisti eiti į Labirintą tuščiu skrandžiu, tad valgė kiek žiokčiodamas ir sunkiai rydamas žalsvai geltoną masę, kuri kažkokiu būdu turėjo jam numalšinti alkį.

- Nežagsėk, - pasakė Karolina, - Dar ne tokių šlikštynių valgysi vėliau.

- Kokių? - pasidomėjo Džeidenas.

- Pamatysi. - Karolina šyptelėjo šalta šypsena ir baigė valgyti savo davinį. - Gerai, greičiau valgyk, tuoj turim eiti iš čia.

- Kiek liko laiko? - prie jų prisėdo Adamas, jau senokai pavalgęs.

- Keturios minutės. Bet už trijų turim stovėti eilėje į Labirintą. - Vienu balso tonu atsakė Karolina.

***

Džeidenas bėgo naujo plano Labirinto keliais. Viskas buvo kitaip negu pirmą kartą. Net nebuvo kai kurių sienų, o kai kur iškilo visai naujos. Kažkas tikriausiai bando mūsų kantrybę...

Po kelių pasukimų į dešinę ir keliolikos į kairę, po nežinia kiek kartų sustojus blokuose, jam pagaliau pavyko surasi centrinę Labirinto aikštelę. Iš jos toliau vedė trys keliai: į kairę, į dešinę ir į priekį. Džeidenas pradėjo mąstyti.

Jam bemąstant į nugarą plūstelėjo vėsus vėjelis. Džeidenas apsisuko. Vietoj įėjimo į aikštelę dabar stovėjo raudonos durys. Jis kiek sutriko. Juk aš iš ten atbėgau, tu durų tikrai ten nebuvo. Ir, apskritai, kodėl čia tiek daug durų visur?

Lydimas begalinio smalsumo jis pamiršo, kur esąs, ir lėtai priėjęs prie durų pasukiojo rankeną. Durys neprasivėrė. Jis vėl apsisuko ir vos išlaikė pusiausvyrą, kai aplink save pamatė ne dienos saulės apšviestą centrinę Labirinto aikštelę, o tamsų kambarėlį su viena lempute, kurios šviesa krito ant tamsiai geltono supamojo krėslo. Jis buvo nusuktas nuo Džeideno ir tada Džeidenas pastebėjo, kad kažkas jame sėdėjo.

Džeidenas nejaukiai nurijo seiles. Kažkokia nauja iliuzija, pagalvojo. Sumirksėjo kelis kartus, papurtė galvą, bet vaizdas nedingo. Staiga žmogysta lėtai pakilo nuo krėslo ir nužingsniavo pirmyn į tamsos gilumą. Tada lemputės šviesa prasisklaidė ir apšvietė didesnę patalpos dalį.

Žmogystos nesimatė. Tik toje pusėje, kur nuėjo ir dingo, ant sienos kabėjo kažkokio vyro portretas. Džeidenas lėtai praėjo pro krėslą ir pradėjo artėtis link portreto, kad galėtų įžiūrėti, kas jame pavaizduota. Priėjo, bet vyro neatpažino. Vyras paveiksle šiltai šypsojosi ir žiūrėjo tiesiai į Džeideną. Vis dar negaliu suprasti, kas čia vyksta...

- Šiuo keliu...

Džeidenas sustingo, kai kažkur sau po dešine ausimi išgirdo vaikišką šnybždėjimą. Bet jis buvo visai arti jo. Džeidenas pasisuko į balso pusę ir pastebėjo laiptus į viršų. Jų viršuje stovėjo berniukas, žymiai jaunesnis už Džeideną. Berniukas buvo visas purvinas, jo drabužiai suplėšyti, tarsi jį būtų užpuolęs laukinis šuo.