DEFILER

9. Liko 088...

Ina spėriu žingsniu ėjo pro žaidėjų kambarius ir akimis gaudė kiekvieną kambarių numerį. Suradusi tą, kurio ieškojo, prieš pasibarškindama patikrino, ar niekas jos nemato, ir pabarškino.

Po kelių sekundžių duris pravėrė žaidėjas.

- Įleisk mane. - Įsakė ji rimtu balsu.

- Negaliu! - atsakė jis.

- Jei neįleisi, turėsiu įsibrauti per jėgą.

Žaidėjas kurį laiką nieko nedarė ir galop pilnai atidarė duris, jog ji įeitų vidun. Ina įėjus atsisėdo ant žaidėjo lovos ir prisimerkusi paklausė:

- Sakyk, Herbertai, ką esi girdėjęs apie ,,Veidrodžių" kambarį?

Vyras atsisėdo ant žemės priešais ją ir apsikabino kojas.

- Kad iš ten gyvas neišeičiau?

- Ne tai, - Ina papurtė galvą.

- Kad ten spėčiau išprotėti greičiau negu per visas šias dienas, kiek jau buvau?

- Ir ne tai...

- Kad iš ten mane išgelbėtų tik mano regėtos vizijos?

- Bingo! - Ina riktelėjo. - Nesi vienintelis jas matęs, Herbertai. Jei neklystu, turėtum pažinti tokį Džeideną?

- Pažįstu, - vyras linktelėjo. - Esam keletą kartų kalbėję naktį, tualete.

- Jis matė vizijas, aš tai jaučiu. - Ina suspaudė juodą pagaliuką rankoje ir tai atkreipė Herberto dėmesį.

- Kas tai?

- Tai, kas jį išgelbės! - Ina parodė jam daiktą. - Šis pagaliukas apsaugo nuo Defiler. Jo niekas neturi, tik aš.

- Ar kažką turėsiu padaryti? - bandė nuspėti Herbertas.

- Tu padėsi man jį ir jo du bendrininkus nukreipti šalin nuo įėjimo į tą kambarį.

Vyras suraukė kaktą ir pažiūrėjo jai tiesiai į akis.

- Kaip, tu galvoji, mes tai padarysim, jei net nežinom, kur jie?

- Aš žinau! - atkirto Ina. - Ir dabar man reikia tavo pasitikėjimo manimi!

Herbertas prisimerkė. Svarstė, kaip elgtis.

- Kartą išgelbėjau tave nuo Defiler, - pareiškė ji, - turėdama šį daiktą. Nejau leisi jam ir kitiems pamatyti tai, ko sveiko proto žmogus matyti gyvenime nenorėtų?

Herbertas staigiai įkvėpė.

- Bet, Ina...

Staiga jo akyse aptemo ir kambarys jam ėmė suktis ratu. Jis trynėsi pirštais akis ir, kai atsimerkė, sėdėjo kažkokiame miške.

Jį supo medžiai, buvo naktis, mėnulio atspindėta saulės šviesa krito pro medžių viršūnių lapus plonais siūleliais. Herbertui ėmė daužytis širdis, jis kažką jautė. Rankoje spaudė Inos duotą daiktą ir bandė suvokti, kas dedasi.

Jis atsistojo ir pradėjo pamažu eiti atbulomis. Žengė lėtus žingsnius ir klausėsi ant žemės minamų nukritusių šakelių garso. Jis nežinojo, į kur ėjo.

Miške vyravo visiška tyla, nesigirdėjo nei lapų šnarenimo, nei kokio gyvūnėlio skleidžiamo garso - visiškai nieko. Čia buvo tik jis vienas. Arba bent jau taip jam rodėsi.

Jis pasuko galvą į šoną ir sustingo. Kažkur tarp dviejų aukštų pušų į jį žvelgė vyras. Jis švelniai šypsojosi.

- Kas tu?! - Herbertas jam riktelėjo.