DEFILER

8. Liko 089...

Džeidenas sėdėjo kažkur susirietęs tamsioje vietoje ir beveik verkė laukdamas kažko labai negero. Jis girdėjo, kaip Adamas vis dar trankė užsidariusias duris, o šalia jo garsiai rėkavo ir keikėsi Karolina.

Tamsos jis ne ką mažiau nemėgo ir bijojo už aukštį. Ypač žinant, kad čia jis tikrai neatsidūrė netyčia, varė jį iš proto. Džeidenas bandė bent kažką įmatyti aklinoje tamsoje, bet buvo ant tiek tamsu, jog jis net sumirksėjo, kad suvoktų, ar jis užsimerkęs, ar ne. Adamas nenustojo trankyti durų ir laužinėti rankenos, o Karolina akimirkai patylėjusi vėl ėmė keiktis.

- Džeidenai! - rėkė jis. - Mes tave iš ten ištrauksim, nesijaudink!

- Velnias! Šūdas! - keikėsi Karolina. - Velniai rautų šį pragarą!

Džeidenui buvo keista jos klausytis. Jis niekad nebūtų pagalvojęs, kad ją galima ant tiek sunervinti. O be visa to, ji nervinosi dėl paties Džeideno. Tas jam kėlė nemažą nuostabą. Bet galvoti apie tai laiko nebuvo, jam pačiam teko kažką daryti, kad iš čia dingtų.

Bet jau buvo per vėlu.

Kažkur iš kito kambario galo pasigirdo traškėjimas. Džeidenas sustingo. Lėtai pažvelgė į tą vietą. Ten kažkas stovėjo.

Džeidenas ėmė drebėti. Nurijo seiles ir bandė šauktis Adamą.

- Adamai! Kažkas čia yra!

- Ką?! - riktelėjo Adamas prisiglaudęs prie durų skruostu. - Ką sakei?!

- Kažkas čia yra! - pakartojo kiek garsiau drebančiu balsu Džeidenas.

Adamas susižvalgė su Karolina. Ši buvo tikrai išsigandusi.

- Daryk kažką!!! - suklykė ji jam. Jis vėl ėmė daužyti duris ir dideliu greičiu laužinėti rankeną. - Viešpatie...

Ji prilėkė prie durų.

- Džeidenai, nejudėk! Mes tuoj išlaisvinsim tave!

O Džeidenas tada žiūrėjo į kažkieno siluetą tamsoje. Jis lėtai pakilo nugara prisiglaudęs prie sienos ir ėmė labai atsargiai judėti link durų, šalia kurių kažkur buvo mygtukas įjungti šviesą. Žmogysta nejudėjo iš vietos.

Džeidenui pavyko pirštais pajausti mygtuką ir jis spustelėjo. Iškart įsižiebė elektra ir patalpą apšvietė ryški lempų šviesa.

Siluetas prapuolė. Džeidenas suraukė kaktą. Tada vėl išjungė šviesą. Siluetas atsirado. Ir šįkart arčiau.

- Ne... - drebėdamas tyliai atsiduso Džeidenas.

Jis vėl įjungė šviesą. Siluetas dingo. Išjungė. Atsirado dar arčiau. Kažkas labai blogo artėjo link jo ir Džeidenas jau net nežinojo, ką bedaryti.

- Prašau... Nereikia...

Džeidenas paskutinį kartą įjungė ir išjungė šviesą. Silueto nesimatė. Džeidenas stovėjo prsispaudęs prie sienos ir nejudėdamas žiūrėjo į vieną tašką. Dar kartą įjungė šviesą. Išjungė. Siluetas neatsirado.

Tik tada jis lėtai suko akis į kitą kambario kampą. Jame irgi nieko nebuvo. Akimis sugrįžo į pradinį tašką. Apėmė pirštais junginklį. Įjungė šviesą. Vėl nieko nebuvo. Jo širdis nustojo taip daužytis. Pagalvojo, jog tai buvo, tikriausiai, baimės sukelta vizija. Pasuko akis į šalį. Kažkokia žmogysta stovėjo visai šalia jo. Džeidenas suklykė ir, pamiršęs uždegti šviesą, puolė nuo durų šalin.

Adamas su Karolina išgirdo klyksmą iš vidaus. Dabar jiedu abu buvo labai išsigandę.

- Džeidenai! - rėkė Karolina. - Džeidenai! Laikykis! Mes tuoj!!!