𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Pirmas Skyrius

Kraunuosi daiktus į nedidelio dydžio sportinį krepšį. Ilgai laužiau galvą rinkdamasi tarp dviejų skirtingo dydžio lagaminų ir vieno vidutinio dydžio sportinio krepšio, kol nusprendžiau, jog geriausia bus rinktis mažiausią variantą. Tokiu būdu neprisikrausiu nereikalingų daiktų.

Stovykloje būsiu dvi savaites, bet kiek girdėjau, toje vietoje liepos mėnesį ypač dažnos būna liūtys, tad porą lietpalčių tikrai nepamaišys. Įsidėjusi kelis megztinius bei kelias poras kelnių, įsimečiau ir kelias palaidines bei vieną kitą suknelę. Batams vietos neliko, tad užteks ir vienos poros. Prigriebiau ir purškalus nuo uodų bei erkių. Nors gamtą ir mėgau, bet šių gyvių negalėjau pakęsti visa esybe.

Susikrovusi daiktus, apžvelgiau visą kambarį, įdėmiai mąstydama ko man dar gali prireikti.

-Juk važiuoji dviems savaitėms, o ne dviems metams. - Tarpdury pasigirdo brolio balsas.

-Ššš, netrukdyk. - Sušnypščiau. -Aš įdėmiai mąstau. - Pridėjusi pirštus prie smilkinių, atsakiau.

-Kaip pasakysi. - Nueidamas sušnabždėjo.

-Mp3 grotuvas! - Sušukau. -Ausinukai! Va be ko neišgyvensiu. - Tariau sau ir pradėjau ieškoti juodo, mažo grotuvo. -Ir piešinių bloknotas. Gal aplankys įkvėpimas. - Toliau kalbėjausi su savimi.

-Tik nesakyk, kad imsi ir visą pieštukų rinkinį. - Vėl iš niekur nieko išdygęs, tarė brolis.

-Ešai, baik sėlinti kaip jaguaras prie aukos. - Pridėjusi ranką prie krūtinės, sušnypčiau krūptelėjusi. -Vos man neįvarei širdies smūgio.

-Aš nekaltas, kad tu taip panyri į savo mintis, jog pamiršti realų pasaulį. - Stovėdamas prie lovos, apžiūrinėjo mano kelioninį krepšį.

-Man daiktų kontrolės nereikia, ačiū. - Kandžiai atsakiau.

-Vis tiek mama viską peržiūrės. - Žiaumodamas gumą atsainiai tarė.

-Ugh... - Pavarčiau akis ir daugiau nieko neatsakiau, nes jis buvo teisus. Tą akimirką nusprendžiau, jog tikrai nereikia imti pieštukų rinkinio ir užteks vieno paprasto, nes mama tuoj perkratytų ir išimtų kas, jos manymu, yra nereikalinga.

-Žinai, bus liūdna be tavęs. - Po kelių akimirkų prabilo su liūdesio gaidele.

-Vaje, tik nesakyk, kad suskystėsi. - Sarkastiškai nusijuokiau, bet pamačiusi jo liūdnas akis, tuoj pat pasigailėjau. -Manęs nebus tik dvi savaites. Jos pralėks kaip dvi dienos. Pamatysi. - Priėjusi apkabinau ir akimirką sudvejojau ar tikrai noriu jį palikti, bet į šią stovyklą svajojau patekti nuo trylikos metų, tik niekaip nespėdavau laiku nusipirkti kelialapio. Dvilypiai jausmai siautėjo mano viduje ir buvau pasiruošusi čia ir dabar persiplėšti pusiau.

-Žinau ir puikiai suprantu, bet vis tiek, be tavęs čia bus viskas kitaip. - Giliai atsiduso.

Su broliu ne visada sutarėmė gerai. Pjaudavomės kaip katė su šuniu, kol prieš kelis metus jis neužklupo kaip iš manęs tyčiojasi grupelė vaikinų. Tuomet vienas šoko prieš penkis ir išvartė visus kaip kėglius. Tą dieną kalbėjom iki paryčių, jis daug sužinojo apie mano gyvenimą, o aš apie jo ir atradom kur kas daugiau bendro, nei galvojom. Nuo tada laiką leidžiam kartu. Aišku, merginų vakaras liko nepakeičiamas, bet aš visada papasakoju Ešui kas per jį įvyko.

Jis pažįsta mano drauges, aš pažįstu jo. Draugų ratas prasiplėtė dvigubai, nors neslėpsiu, jog nemažai netikrų draugų ir išėjo iš abiejų gyvenimų, ir buvo nemažai dramų, bet galiausiai išliko stipriausi.

Būtume kartu važiavę ir į stovyklą, bet amžius ribojamas iki aštuoniolikos metų, o Ešui prieš kelias savaites kaip tik ir suėjo pilnametystė, tad pažadėjau kiekvieną dieną parašyti po laišką apie dienos įvykius ir įspūdžius, nes telefonais nelabai pasinaudosi, dėl per prasto ryšio ir paskambint galėsi tik per specialų vadovų telefoną, kuris skirtas tik ekstra atvejams.

Susiradau stovyklos lankstinuką: „Lietinga Giria. Visperija". Būtent dėl liūčių sezono ši giria ir buvo praminta lietinga, o Visperija kilo iš miško deivės Visperijos, kuri saugo šios vietovės florą ir fauną, su seserim Septimija, kuria pavadinta dukterinė, už kelių metrų, esanti stovykla, į kurią patekti dar sunkiau. Nežinojau tikslios priežasties kodėl šios stovyklos buvo tokios prestižinės, tik buvau girdėjusi atsiliepimus iš žmonių apie šios vietovės kraštovaizdį ir nepaprastus augalus.

Susikrovusi daiktus, lipdama laiptais žemyn, užuodžiau mamos gaminamus patiekalus. Ko trūks stovykloje, tai mamos naminio maisto. Kad ir kokio patiekalo ji imtųsi, jie visi gaunasi tobulai skanūs. Net dabar ima tįsti seilės, bet nebeturiu laiko sėsti prie pietų stalo ir paskutinį kartą su visais papietauti.

-Padariau jums su broliu kelionei sumuštinių. - Sušuko iš virtuvės.

-Ačiū.- Tariau įėjusi į virtuvę ir nužvelgusi joje betvarkę. Akimirkai akyse sužibo kibirkštėlės, jog nereikės dvi savaites plauti indų, bet iškart apėmė ir liūdesys. Dvi savaitės gal ir nebuvo labai daug, bet savo šeimą mylėjau, nors ir būdavo dienų, kai norėdavau susikrovus daiktus bėgti iš namų, bet.. Koks paauglys nenorėjo.

Prasčiausi santykiai yra su patėviu. Kartais visi namai drebėdavo nuo mūsų riksmų ir isterijų, bet būdavo ir gerų dienų. Su metais visos dramos slūgsta vis gilyn ir gilyn, o ir brolis padeda susitvardyti ar nusiraminti.

-O batus įsidėjai? - Man dedantis sumuštinių dėžutę į kuprinę, iš virtuvės išlindo mama.

-Taip. -Nepakeldama akių pamelavau.

-Ar tikrai? - Su šypsniu pasiteiravo.

-Ne. - Pakėlusi akis pažvelgiau į jos. -Netilpo. - Burbtelėjau.

-Viskas ten telpa. - Tarė paimdama sportbačių porą ir mano krepšį.

Nužvelgiau mamą. Plaukai kaip visada buvo susukti į išsitaršiusį gervės kuodą, bet jai ši šukuosena labai tiko. Joks piktas tonas neatrodydavo baisus matant styrant plaukų sruogą iš už pakaušio. Nors mama buvo žengusi į ketvirtą dešimtį, bet niekas nebūtų pasakęs, nes ji visada atrodydavo jauniau. Net ir be makiažo. Vilkėjo naminę žalią, raštais puoštą, tuniką su baltu rankos plėmu ant šono.

-Vėl valeisi į save druską? - Šyptelėjau.

-Aha. - Tvirtai atsakė, tobulai sutalpindama batus su likusiais mano daiktais. Visada stebėjausi kaip ji sugeba sutalpinti viską gražiai ir tvarkingai, nes po manęs krepšys atrodydavo kaip išsipūtęs balionas. Mamos yra talentingos.

-Prašau. - Savim besididžiuodama padėjo krepšį ant žemės. Nors jos veidas atrodė pavargęs nuo bemiegės nakties, bet akys švytėjo. Kelios nežymios raukšlės po akimis atspindėjo nemažai nervų ir kantrybės auginant mane, nes priešingai nei Ešas, buvau velnių priėdęs vaikas. Nepaisant visų raukšlių, jos žvilgsnis visada spindėjo ramybę ir pasitikėjimą.

Apsikabinau mamą ir stovėdama kelias minutes, bandžiau neapsiverkti.

„-Ko čia bliauni? Juk ne dviems metams išvažiuoji." - Kandžiai pasakytų patėvis ir nusijuoktų, o aš tik atšaučiau, kad ne jo reikalas.

Atšlijusi nuo mamos, užsimojau kuprinę ant pečių ir staigiai nusisukau, jog mama nepastebėtų sudrėkusių akių, nes to betrūko, kad raudotume abi dėl dviejų savaičių stovykloje. Galų gale, ji turės Ešą.

Užsidėjusi akinius nuo saulės ant viršugalvio, pasitaisiau savo išsidraikiusius tamsiai mėlynus plaukus stebėdama save veidrody ir nusišypsojau. Nors visada save peikdavau, bet šiandien atrodžiau gražiai. Kaip ir mama, buvau jaunų veido bruožų ir dėl to dažnai kildavo nesusipratimų, nes didžioji dalis neduodavo daugiau nei keturiolikos. O kur dar žemas ūgis. Buvau vilkas avelės kailyje ir kokia esu iš tiesų, žinojo vos keli žmonės, įskaitant ir šeimą.

-Pasiruošus? - Besiaudamas batus, pasiteiravo brolis ir čiupo mano krepšį.

-Taip. - Giliai atsidusau ir pamojavau mamai. -Susitiksim po dviejų savaičių! - Sušukau užtrenkdama duris.

-Laukia ilgas kelias. - Atsiduso brolis. -Važiuojam.

-Aha, tuoj. - Tarstelėjau, žiūrėdama į dviejų aukštų modernaus tipo dramblio kaulo spalvos, namą. Velniai žino ko delsiau, bet galiausiai giliai atsidususi, įlipau į automobilį ir prisisegiau diržą.

Jei tik būčiau žinojusi, jog tai bus paskutinis kartas, kai matau savo šeimą...