𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Septintas skyrius

Grįžome į stovyklą visi pavargę ir nusiplukę. Jaunuoliai iš Septimijos atrodė kaip kariai, mus saugantys. Aplinkui buvo gerokai tyliau, nei įprastai. Nežinojau kiek valandų, bet spėjau, jog artėjo pusryčių metas.

-Kažin ar nakties įvykiai turėjo įtakos ir mūsų stovyklai.. - Tariau Tėjai. -Gal mes čia likome vieninteliai.. - Liūdnai sumurmėjau.

-Ne ne. Nenoriu net galvoti apie tai. - Smarkiai papurtė galvą Tėja. -Mano sesuo turi būti gyva. - Tvirtai tarė, nors pastebėjau jos balse abejonių.

-Taip, miela pussere. Mūsų artimieji gyvi. Aš tuo neabejoju. - Tarė uždėjęs ranką Tjeris Tėjai ant peties.

-Iš kur toks tikras? - Nustebusi pažvelgė jam į akis.

-Nes mes dvyniai. Turime ryšį. - Sušnabždėjo jai į ausį.

-Taip, tavo tiesa. - Lengviau atsiduso Tėja ir šyptelėjo.

-Kim, einu aš į savo namelį, gal ten rasiu seserį. Susitiksime vėliau.

-Gerai. - Pamojau ir nulydėjau ją akimis.

-Mes irgi eisim į savąjį. - Nusižiovaudamas pasakė Nikas.

-Gerai. - Šyptelėjau atsisveikindama. -Na, o jūs galite apsistoti kol kas su manimi. - Atsisukau į vaikinus. - Vis tiek esu viena...

-Na jau ne! - Sušuko Nikas su Šonu duetu. -Jie vieni su tavimi neliks. - Prisimerkęs piktai juos nužvelgė Nikas.

-Tai ką tu man siūlai? Aš viena tikrai neliksiu, jei ten nebus Skai. - Piktai burbtelėjau.

-Eisime visi. - Tarė Šonas ir patraukė link penktojo namelio.

-Ar jūs rimtai.. - Nuleidusi rankas, iškošiau pro dantis.

-Rimčiau nebūna! - Sušuko Nikas, eidamas paskui Šoną.

-Gerai. Tuomet eime visi. - Atsisukau į vaikinus. Visi atrodė nieko prieš, išskyrus Bartą. Jis visą kelią iš miško ėjo toliau mūsų ir susiraukęs kaip naginė. -Galėsite gulti į mano lovą. - Maloniai šyptelėjau ir patraukiau link pastato.

-Jauskitės kaip namie. - Plačiai pravėriau duris ir nužvelgiau patalpą. Skai nebuvo, kambaryje niekas nepasikeitė. Pamačiusi betvarkę ant lovos, greitai pribėgau ir sugrūdau į savo krepšį.

-Galite sėsti čia, jei yra norinčių palįsti po dušu, tai jis antrame aukšte. - Parodžiau laiptų link. -Turėčiau rasti kelis rankšluosčius, jei ką, pasiskolinsime iš Izės. - Liūdnai nutęsiau. -Ak Ize, be tavęs čia kur kas liūdniau.. - Tariau sau po nosimi.

-Galite patogiai įsitaisyti. - Paraginau vaikinus, kurie stovėjo prie durų ir nužiūrinėjo viską aplinkui. -Jei grįš Skai, išsiųsime ją pas Tėją. Vietos tikrai užteks visiems. - Paragindama, maloniai nusišypsojau.

Šie nedrąsiai pažvelgė į Niką su Šonu, kurie sėdėjo ant Izės lovos ir piktai į juos šnairavo.

-Tikrai. - Pakartojau, dėbtelėdama į Niką su Šonu, kurie nuleido galvas kaip nusikaltę šunyčiai.

-Ačiū. - Tarė Džesis ir praėjo toliau. Paskui jį nusekė ir likę, išskyrus Bartą. Šis buvo atsirėmęs į sieną ir nė nežadėjo kažkur eiti. Patraukiau pečiais. Tegul daro ką nori.

-Patogiai įsitaisykite, galite ir atsigulti, o aš einu į dušą. - Tariau, ieškodama sausų rankšluosčių.

-Tiesą sakant, aš irgi norėčiau palįsti po dušu. Jei tu nieko prieš. -Nedrąsiai tarė Arčis.

-Gerai. Rasiu rankšluosčių ir tau. - Užbėgdama įvykiams už akių, piktai nužvelgiau Niką su Šonu, kurie jau norėjo užsipulti vaikiną.

-Aš irgi norėčiau po dušu. - Po ilgo tylos įžado prabilo Bartas.