𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Aštuntas Skyrius

-Kaip tai DINGO?! - Suspiegiau.

-Na... - Nedrąsiai pradėjo vaikinas. -Mes ruošiamės važiuoti pas tave, nes kurį laiką negavome jokių žinių iš tavęs, o ir stovykloje niekas nekėlė telefono, tad susidėjome mantą ir susiruošėme į kelią. - Semas nutilo. Girdėjau tik šnaresį ir trukdžius. Garsas tai atsirasdavo, tai dingdavo.

-Alio? Semai girdi? - Tariau.

-Girdžiu. - Galiausiai pasigirdo balsas kitame laido gale. -Taigi, sustojome pusiaukelėje prisipilti kuro. Tavo brolis nuėjo iki degalinės parduotuvės, kai mus iš niekur užpuolė kažkokie žvėrys. Su Zaku šokome į automobilį, na, o Ešas...

-Ką Ešas?! - Rėkiau.

-O jis negrįžo... Girdėjome riksmus, kai jie galiausiai liovėsi.

Tylėjau, nes nežinojau ką dar tam šunsnukiui pasakyti. Buvo ir pikta, ir liūdna, jog paliko mano brolį likimo valioje.

-Kim? Girdi?

-Mhm. - Numykiau.

-Paskui, kai tie žvėrys atsitraukė, mes nuėjome tavo brolio ieškoti. Pavažiavome kelis kilometrus į priekį, paskui atgal, bet jo nebuvo nė ženklo. Atleisk, mes padarėme viską, ką galėjome.

Mano skruostais ritosi ašaros. Norėjau klykti čia ir dabar. Po tiek metų, netekau brolio per prakeiktą stovyklą, kuri turėjo būti tik smagus laiko praleidimas.

-Kim? - Girdėjau vaikino balsą, bet nieko neatsakiau. Telefonas iškrito ant žemės ir išsijungė. Piktai žvalgiausi ką turėčiau daryti, kai už akių užkliuvo mano numestas snaiperis.

-Man pakaks. - Nusišliuosčiusi ašaras, griebiau ginklą nuo žemės ir patraukiau link durų.

-Kim, ką tu darysi? - Nepatikliai mane nužvelgė Tjeris.

-Tą, ką seniai reikėjo. - Atšoviau. - Ištaškysiu jų smegenis. -Ir užtaisiusi, atlapojau duris.

-Kim, tu net nežinai kiek jų! - Šaukė pavymui Džesis, bet man niekas nerūpėjo.

Išėjusi iš vadovės namelio, stojau į stovyklos vidurį ir apsidairiau.

-Ei, išgamos! - Surikau. -Pasirodykit! - Pridėjusi snaiperio taikiklį prie akies, ėmiau lėtai suktis aplink savo ašį. Netrukus iš krūmų ėmė lįsti keli iš jų. Vieni stovėjo ant dviejų kojų, kiti ant keturių. Visi lėtai artinosi link manęs, o aš nieko nelaukusi, nusitaikiau į vieną iš jų ir iššoviau tiesiai į galvą.

Po ilgo nešaudymo atatranka gerokai mane nustebino, bet nepasimečiau. Užsitaisiau dar kartą ir nusitaikiusi, paleidau dar vieną šūvį.

-Dvėskite, močkrušiai! - Rėkiau šaudydama vieną po kito. Išguldžiusi keletą, priėjau ir numečiau po degtuką ant kiekvieno. Netrukus stovykla buvo apviešta degančiais žvėrimis iš visų pusių. Likę žvėrys, pamatę ugnį, ėmė trauktis, kai staiga pasigirdo kurtinantis staugimas.

-Oi negerai, negerai negerai... - Išbėgęs į lauką, užsiėmė už galvos Džesis.

-Kas tai buvo? - Išplėtusi akis, spoksojau į jį.

-Nežinau, bet šių padarų kauksmą girdėjome pirmą kartą.

-Na, šaunuolė,  patrakėle. - Tarė paplekšnojęs per petį Nikas ir žvelgdamas į ratu išsidėsčiusius žvėrių lavonus.

-Finai. Grėjau, Bartai - ruoškitės! - Sušuko Džesis.

-Ruoštis kam? - Suklusau.

-Kam kam... Gynybai. - Burbtelėjo Bartas, pažvelgdamas su užsidegimu akyse. Maniau jis mane aprėks ar išvadins nevėkšla, bet jo nuotaika buvo stebėtinai gera.