𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Antras Skyrius

Patogiai susirangiusi ant priekinės sėdynės, nusiteikiau trijų valandų kelionei. Mėgau ilgas keliones, bet ši kažkodėl manęs neramino ir niekaip neapleido jausmas, jog reikėtų grįžti atgal.

-Juk nedvejoji? - Mano mintis nutraukė brolis.

-Iš ko sprendi, jog galiu dvejoti? - Apsimečiau nenutuokianti apie ką jis kalba.

-Kim, aš tave pažįstu geriau už tave pačią. -Nusijuokė. -Tylėjimas tau nebūdingas. Kai tyli, apie kažką mąstai, o dabar nesunku atspėti apie ką.

-Na, taip, gal ir dvejoju.. - Nutęsiau.

-Baik pergyventi. - Kumštelėjo į ranką. -Paskutiniai metai, į šią stovyklą svajojai patekti kiekvienais metais ir kai pagaliau gavai progą, nori jos taip lengvai atsisakyti? Baik juokus! - Sušuko.

-Žinau, žinau. - Burbtelėjau. -Bet..

-Kad negirdėčiau jokių bet. - Nukirto Ešas ir įjungė dainą.

Pasigirdus pirmiems akordams jau žinojau kokia tai daina ir negalėjau nenusišypsoti. Abu buvom linksmų plaučių ir per visus vakarėlius visa gerklę traukdavom dainas, bet turėjom ir vieną ypatingą, kurią pajungus bet kur ir bet kada reikėdavo pradėti šokti.

-Nagi, žinai ką daryti! - Plačiai nusišypsojo ir pradėjo kraipytis ir mušti rankas pagal melodiją.

Negalėjau sulaužyti mūsų tradicijos, tad beliko atsipalaiduoti ir leistis valdomai muzikos.

-She said, shut up and dance with me! - Traukėm abu visa gerkle ir judinom kūnus kaip išgalėjom.

Ešas buvo vaistas nuo visų problemų. Visada žinojo kaip priversti mane atsipalaiduoti. Ir tai padėjo. Likusį kelią dainavom dainas ir juokiamės iš vienas kito šokio judesių.

Neilgai trukus, horizonte iškilo Kornvilo miesto pavadinimas. Išsitraukusi stovyklos lankstinuką, permečiau akimis visą tekstą, kol radau koordinates kaip nuvažiuoti iki vietos, nes ji buvo kiek toliau už miesto.

-Taaaigi... Išvažiavęs iš miesto, važiuok maždaug du kilometrus iki kelio ženklo „Lietinga Giria" ir suk į kairę, tada keliuku tiesiai, iki kol išvysim iškabą „Visperija". Tuomet kelionės tikslas bus pasiektas. - Džiugiai išdėsčiau ir žvilgtelėjau į brolį. Šis linktelėjo ir nežymiai šyptelėjo. Nors ir stengėsi nuo manęs nuslėpti nerimą veide, bet mačiau iš jo akių, jog ir jis nenori manęs paleisti, bet stengėsi palaikyti visu šimtu procentų. O aš turėjau palaikyti jį ir negalėjau prieš atsisveikinant visiškai praskysti. Juk galų gale, važiuoju linksmintis, o ne liūdėti.

Automobiliui sustojus, nužvelgiau stovyklos teritoriją: stovėjo aštuoni vidutinio dydžio nameliai, vidury didelė scena, prie kurios būriavosi grupelė paauglių ir kiek tolėliau dar vienas pastatas. Tikriausiai valgykla. Prie stovyklos įėjimo buvo pastatytas medinis stendas, ant kurio viršaus išdrožta „Visperija".

Vaizdas nesudarė kažko labai įspūdingo, bet aplinka buvo sutvarkyta. Žolė trumpai nupjauta, tolygiai pasodinti medeliai prie kiekvieno namelio abiejų pusių, kuriems buvo ne daugiau trijų metų, o visą grožį vainikavo aplinkui stovinčios pušys. Kiek bežiūrėtum, kur bepasisuktum - gražuolės aukštos pušys. Tiesa, saulė pro jas neprasiskverbdavo, nebent vienas kitas spindulėlis, tad atmosfera buvo slogi ir dušna.

Giliai įkvėpusi-iškvėpusi, nusiteikiau morališkai ir išlipau iš automobilio. Ore tvyrojo lietaus kvapas. Tikiuosi nepradės pilti kaip iš kibiro pirmąją dieną.

-Sveiki atvykę į Visperiją! - Mus pasitiko vidutinio amžiaus moteris, maždaug keturiasdešimt penkių metų ir dvigubai jaunesnis jaunuolis. Šis stovėjo kiek tolėliau nuo mūsų ir įdėmiai žvelgė į Ešą. Moteris vilkėjo žalią ilgą, plačią suknelę su įvairiausiais gėlių raštais ir avėjo sandalus. Kaip tokiam orui, sakyčiau apranga buvo kiek per plona. Iš rūbų sprendžiau, jog ji kokia miško gerbėja su savais įsitikinimais apie gamtą.

-Noriu paminėti, jog tai stovykla skirta poilsiui ir savęs bei gamtos pažinimui, tad norėčiau iškart paimti tavo telefoną. - Kreipėsi į mane maloniu balsu.

-Aa... Na, gerai.. - Numykiau, ieškodama kišenėse telefono.

-Palaukit palaukit, lankstinuke buvo rašoma, jog dėl prasto ryšio bus sunku susisiekti su tėvais, bet nieko nebuvo minima apie telefonų paėmimą. - Įsiterpė Ešas.

-Puikiai suprantu jūsų rūpestį. - Tarė suglausdama rankų pirštus. -Todėl jei tik iškils būtinybė paskambinti ar nutiks kokia nelaimė, bus nedelsiant pranešta tėvams. -Nuramino brolį, uždedama ranką jam ant peties.

-Na, gerai. - Įtariai ją nužvelgdamas, suburbėjo.

-Mano vardas Hemera, bet visi vadina Mera. - Kreipėsi į mane.

-Malonu, aš Kimberlė, bet visi vadina Kim. - Dirbtinai plačiai nusišypsojau.

-Labai malonu, Kim. - Entuziastingai tarė ir rodėsi, jog net akys sužibo. Sakyčiau, kiek per stipriai sureaguota, bet kas aš tokia, jog teisčiau.

-Labai norėčiau jums aprodyti stovyklos teritoriją, bet už pusvalandžio prasidės vakarienė, o Kimberlei dar reikės išsikrauti daiktus. - Kreipėsi į mano brolį.

-Aa, tai nieko tokio. -Šyptelėjo Ešas. -Aš tik atsisveikinsiu su seserimi ir padėsiu nunešti jos daiktus.

-Tai nėra būtina, Kvinas juos nuneš. - Parodė ranka į šalia stovintį vaikiną. Šis pažvelgęs į mane, maloniai nusišypsojo.

Ešas norėjo vėl pulti prieštarauti, bet sulaikiau jį ranka.

-Žinoma. - Atsidusęs ištraukė mano krepšį iš bagažinės ir padavė vaikinui.

-Jis bus penktame namelyje. - Prakalbo vaikinas sodriu balsu ir jaučiausi tarsi melodijos klausyčiausi. Nusekiau akimis jį ir stovyklos vadovę. Tikriausiai visos merginos dėl jo kraustosi iš proto.

-Tikriausiai visos panos negali atitraukti nuo jo akių. - Sumurmėjo nepatenkintas, palydėdamas jį akimis.

-Ak, Ešai. - Nusijuokiau. -Nagi, palydėsiu tave iki automobilio. -Tariau.

-Palauk. - Ir apkabino mane.

-Vaje, Ešai, koks tu mielas. -Apkabindama sumurmėjau, priglusdama prie jo kūno.

-Dabar įdėmiai manęs paklausyk. - Sukuždėjo į ausį. -Duosiu tau pranešimų gaviklį.

-Pranešimų... Ką? - Susiraukusi norėjau atsitraukti, bet prispaudė mane prie savęs.

-Gaviklį. Jį turiu aš, Zakas ir Semas. - Aiškiai diktavo į ausį.

-Kodėl jį turi Semas? - Nepatenkinta burbtelėjau.

-Neklausinėk kvailų klausimų. Neturim daug laiko. Numačiau kažką panašaus, tad pasirūpinau susisiekimo priemone. Laikyk jį išjungtą. Aš pamiršau tau įdėti naujas baterijas, bet šios turėtų išlaikyti iki dviejų savaičių, tad siųsk pranešimus tik būtiniausiu atveju. Čia ryšį blokuos medžiai, bet užteks nueiti ant kelio. Arba aukštesnės vietos. - Tarė atsitraukdamas.

Apsičiupinėjau kišenes ir galinėje džinsų kišenėje apčiuopiau mažą aparačiuką. Buvau nustebusi jo tokiu apgalvotu sprendimu, bet pasijutau kur kas ramiau. Lyg būtų akmuo nuo širdies nusiritęs.

Netrukus pasirodė Hemera ir nusekiau Ešą iki automobilio.

-Jei tik kas nutiks, žinai ką daryti. -Beveik be garso sukuždėjo brolis ir užvedęs variklį, išvažiavo. Stebėjau jį akimis, kol dingo iš horizonto.

-Na, Kim, ar pasiruošusi nepamirštam laikui su gamta? - Dirbtinai maloniai sukrykštavo Mera ir apkabino mane per pečius.

-Žinoma. - Atsakiau nusišypsodama ir nužvelgiau aplinką. Žmonių daug nesimatė, tikriausiai buvo sulindę į namelius. Keli pavieniai lūkuriavo prie scenos ir apie kažką kalbėjo. Atrodė aš jiems nematoma, nes su savo mėlynais plaukais visada atkreipdavau dėmesį.

-Vaikinai. -Kreipėsi į netoliese stovinčius. -Susipažinkit, tai Kimberlė. Prašau ją gerbti ir mylėti! - Sušuko.

-Būtinai, Mera! - Sušuko vienas iš jų, bet arčiau progos prieiti negavo, nes Mera skubėdama vedė mane link penktojo namelio.

-Atleisk, jog skubinu. - Suskubo atsiprašyti. -Turiu nebaigtų reikalų, tad kurį laiką nebūsiu pasiekiama. Stovyklą aprodys ir su dienotvarke supažindins tavo kambario draugės. -Tarusi, sparčiu žingsniu nužingsniavo man nežinoma kryptimi.

Stovėjau priešais duris ir giliai įkvėpusį, nulenkiau rankeną.