𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Šeštas Skyrius

-Leo.. - Tyliai sukuždėjau. -Ką darysime? - Karštos ašaros sruvo mano veidu.

„-Aš dar nenoriu mirti.. Nenoriu.. Noriu pamatyti mamą, patėvį, Ešą.. Dieve, meldžiu.." - Meldžiausi galvoje, nors nebuvau tikinti, bet šį kartą tai buvo vienintelis išsigelbėjimas.

Stovėjome su Leo nejudėdami ir beveik nekvėpuodami. Padaras, įsmeigęs į mus akis, nė nemirksėjo. Atrodė, kad jei pajudinsime bent menkiausią raumenėlį - jis mus puls.

Kadangi buvo tamsu, o jo puse kūno dengė medis, tai neįstengiau jo gerai įžiūrėti, mačiau tik leteną, kuri lėtai kilo medžio kamienu su penkių centimetrų ilgio nagais, kurie buvo riesti kaip erelio snapas. Jis akimirksniu mus užmuštų.

-Kim.. - Vos girdimai sušnabždėjo Leo. -Tvirtai laikyk peilį ir pasiruošk bėgti. -Nurijęs seiles, jis lėtai slinko ranka iki savo striukės kišenės.

-Bėgsim? Ar verta? - Stebėdama tą žvėrį, paklausiau.

-Aš padarysiu viską, kad tik tave išgelbėčiau. - Tvirtai mane suspaudė. -Kai pasakysiu, bėgsim.

-Gerai. - Nežymiai linktelėjau ir laukiau artėjančios akimirkos. Su kiekviena sekunde mano širdis daužėsi vis labiau ir labiau.

-Dabar! - Sušuko ištraukęs žiebtuvėlį iš kišenės ir metęs į tą padarą, kuris akimirksniu užsiliepsnojo.

Bėgau šalia Leo, netikėdama savo akimis. Padaras liepsnojo kaip fakelas.

-Ar jį tai nužudys? - Gaudydama kvapą, iškošiau.

-Nežinau! - Sušuko laikydamas mane už rankos, jog nepasimesčiau. -Bet mums tai tikrai padėjo! - Džiugiai sušuko. -Mes netoli Septimijos!

Nieko neatsakiau, tik stengiausi bėgti iš visų jėgų ir neatsilikti, nes Leo buvo gerokai už mane aukštesnis ir greitesnis. Galėjo drąsiai bėgti ir pabėgti, nes aš jį tik stabdžiau, bet buvo tvirtai suspaudęs ranką ir nė neturėjo tokių minčių.

Apsidairiau aplinkui ar niekas neseka iš paskos. Visur atrodė tylu ir ramu.

-Manau, galime sustoti ir šiek tiek pailsėti. - Vos kvėpaduoma ištariau. Leo bėgti nesustojo, bet jo tempas lėtėjo, kol sustojo visiškai.

-Gal.. Turi.. Žibintuvėlį? - Gaudydamas orą, tarė įsirėmęs į kelius.

-Turiu. - Nusiėmusi kuprinę pasiknisau ir padaviau Leo.

-Gal tas padaras ir nebeseka mūsų, bet vis tiek turėtume būti budrūs. - Atsitiesęs, įjungė žibintuvėlį ir nušvietė viską aplinkui šimtu aštuoniasdešimt laipsnių.

-Gerai, lyg tais ramu. - Atsisukęs nusišypsojo. Nors atrodė gerokai pavargęs ir purvinas, bet tokios nuoširdžios šypsenos jo veide dar nebuvau mačiusi. -Žinau, kad abu esame pavargę ir alkani, bet saugiau bus, kai pasieksime Septimiją. Nagi, einam. - Atkišo man ranką, o aš nieko nelaukusi ją griebiau.

Leo buvo teisus. Žarna žarną ryjo, o kojas vos žeme vilkau ir būčiau čia ir dabar dribusi ant žemės, bet negalėjau pasiduoti. Leo nepasidavė dėl manęs, vadinasi neturėjau tokios teisės ir aš.

-Ten, už kilometro.. - Rodydamas į vakarus. - Yra Septimija. Tereikia... - Bet vaikinas sakinio neužbaigė. Žvėris parbėgdamas iš šono, griebė jį dantimis ir nusitempė su savimi.

-Bėk, Kim, BĖK!! - Išgirdau jį rėkiant ir netrukus žvėris, su Leo nasruose, dingo man iš akių.

-LEO! - Klykiau visa gerkle, negalėdama suvokti kas ką tik įvyko. Kažkur netoliese išgirdau šnaresį ir prisiminusi Leo žodžius, puoliau į vakarų pusę.