𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Dešimtas Skyrius

Visi ten esantys, neskaitant Sofi ir tų, su kuriais atvykau, atrodė prislėgti ir nelaimingi. Nematyti žmonės nė nepakėlė akių į mus.

Patalpa buvo didelė ir erdvi, ir nepriminė įprasto rūsio. Čia buvo šviesu, kabojo keli dideli šviestuvai, sienų tarpai apklijuoti led juostomis, kurios, deja, nešvietė, keli suoliukai ir gultai. Spėjau, jog rūsys buvo skirtas keliems žmonėms, o ne tuzinui ar dviems.

-Ar čia yra kitų patalpų? - Kreipiausi į Džesį.

-Taip, tualetas ir dušas. - Parodė į dvejas duris, vienas šalia kitos.

Drebančiomis rankomis atvėriau duris. Iš pradžių vienas, paskui kitas ir nė nepajutau kaip mano rankos ėmė drebėti.

Tiek tualeto, tiek dušo patalpos atrodė kaip mūsų namelio dušo kabinos, nors ir tos buvo didesnės, nei šios, primenančios mažus sandėliukus.

Žengusi arčiau jungiklių, įjungiau šviesą ir įėjau į dušo kabiną.

-Kadangi tai anksčiau buvo bunkeris, šių patalpų nebuvo. Na, buvo, bet čia buvo sandėliukas ir nebuvo sienos, dabar skiriančios tualetą nuo dušo, todėl jos yra kiek mažesnės, nei įprasta mums matyti namuose ar pačioje stovykloje. - Papasakojo Džesis. -Aišku, patogumų mažai, bet...

-Mes negalime čia likti. - Nutraukiau jį.

-Kodėl? - Susiraukė.

-Nes čia... - Pasilenkiau ir parodžiau į kamputį. -Yra ta pati juoda masė, kuri buvo mūsų stovykloje ir prarijo Arčį.

-Juokauji? - Praėjęs pro mane, pritūpė ir pažvelgė.

-Ten kamputyje. Jos nedaug, lašelis gal, bet jei gerai įsižiūrėsi, pamatysi kaip lėtai ji plečiasi. - Sunėrusi rankas ant krūtinės, tariau. -Plius ore tvyro keistas jausmas. Nejauti?

Džesis atsistojo ir visus nužvelgė. Aiškiai galėjai matyti skirtumą tarp čia atėjusių prieš kelias minutes ir esančių čia ilgesnį laiką.

-Matai? Pažiūrėk į Grėjų su Finu ir į tas merginas esančias kampe. - Parodžiau į grupelę merginų, kurios sėdėjo šalia viena kitos, nunarinusios galvas ir žvelgdamos į vieną tašką.

-Stela, Mija. - Kreipėsi į merginas Džesis, bet šios nieko neatsakė. Nė vienas jų raumenėlis nesukrutėjo. -Stela! Mija! - Sušuko garsiau ir šios atkuto.

-O Džesi, sveikas. - Vangiai pamojavo, vos pakeldamos galvas.

-Ar viskas gerai? - Sunerimęs paklausė.

-Žinoma. - Abi atsakė ir vėl nunarino galvas.

-Merginos taip nesielgia. Jos plepa nesustodamos, o man įėjus, gūvus buvo tik mūsiškiai. Likę sėdėjo tarsi žemes pardavę. Turiu blogą nuojautą. - Garsiai mąsčiau.

-Manau, kad tu teisi. - Atsidusęs tarė Džesis. -Čia likti negalime, bet taip pat negalime ir išeiti. - Užsiėmė už galvos.

-Manau, jei laikysime šias duris uždarytas, šioje patalpoje būsime saugūs, nes ji didelė. Bet aišku, tik kurį laiką, nes nėra jokio natūralios šviesos šaltinio.

-Manai, jog tas monstras rodosi tik tamsiose patalpose? - Atsisuko į mane.

-Tamsiose ir mažose. Didesnėse jam reikia daugiau... Jėgų ar susikaupimo. - Spėliojau. -Manau.

-Tai mes kaip ir saugūs? - Klausiamai pažiūrėjo į mane.

-Nemanau. - Papurčiau galvą. -Mūsų čia daug. Na, daugiau nei įprasta tokiai vietai. Kuo daugiau žmonių būna patalpoje, tuo joje karščiau, tad manau ir su šiuo monstru panašiai. Kuo mūsų daugiau ir kuo arčiau vienas kito, tuo jam bus lengviau mus... Praryti. - Mąsčiau.