𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Devintas Skyrius

-Na, jūs tikrai neleidžiate laiko veltui. - Po ilgos pauzės prabilo Semas.

-Sakai? - Ironiškai vyptelėjau.

-Na...

-Kas na, kas na... - Užsipuoliau. -Tu išvis neturi teisės kalbėti. - Išspjoviau žodžius.

-Bet mes jus išgelbėjome. - Iškėlęs galvą išsišiepė.

-Mes jus išgelbėjome... - Nusivaipiau pamėgdžiodama.

Semas nė kiek nepasikeitė, nuo paskutinio karto, kai jį mačiau. Tie patys rudi plaukai, sušukuoti ant šono, kuriuose „žvilgėjo" kilogramas plaukų želės bei plaukų lakas; vardiniai dizainerių rūbai, balti kedai ir ta šlykšti, pasipūtėliška, perlų baltumo šypsena.

Žiūrint į jį niekaip negalėjau suprasti, kuo jis mane traukė. Narciziškas mergišius.

-Kokio velnio reikėjo jį pasiimti su savimi?! - Trenkiau kumščiu Ešui į ranką.

-Au! - Šis pasitrynė sumuštą vietą ir susiraukęs pažvelgė į mane.

-Juk žinai, kad jo nekenčiu! - Užrėkiau.

-Jis pasikeitė. - Burbtelėjo.

-Eik tu sau. Jis pasikeitė? - Apsimetusi nustebusia, pakėliau antakius.

-Taip, norėtų tave susigrąžinti. - Rimtai tarė.

-Cha! - Prunkštelėjau.

-Mergišiai išdavikai nesikeičia ir turėtum tą... Oi... - Suvokusi, jog Ešui nebuvau sakiusi tikrosios priežasties kodėl jį palikau, užsidengiau burną.

-Jis padarė ką? - Įtūžęs Ešas, piktai pažvelgė į Semą.

-Nieko. - Tariau.

-Išdaviau ją. - Prisipažino Semas.

-Na va... - Nuleidau rankas.

-Su jos geriausia drauge. - Pridūrė.

-Dabar tai bus... - Pridengiau ranka akis.

-Šunsnukis! - Suriko brolis ir norėjo ant jo pulti, bet sėdintys vaikinai šalia sulaikė. - Prisiekiu, jei būtume ne važiuojančiame automobilyje ir nebūčiau šitaip išvanotas, snukį su žemėm sumalčiau! - Pagrūmojo pirštu, rodydamas į kelią.

-Žinau, kaltas. - Iškėlė rankas į viršų Semas.

-Tu nekaltas, o drožtas! - Toliau rėkė Ešas.

-Ir tuoj bus luptas. - Piktai jam paantrino Tjeris.

-Gerai, gerai, ne laikas ir ne vieta dabar prisiminti kas buvo. - Nuraminau vaikinus. -Leo, geriau papasakok kaip tu likai gyvas, po to, kai tave nusitempė. - Visų žvilgsniai nukrypo į vaikiną.

-Na... - Giliai atsiduso. -Kai mane sučiupo, porą kilometrų vilko nasruose, kol sustojo ir išspjovė, tada greitai čiupau peilį, paslėptą dėkle, kuris buvo pritvirtintas prie kulkšnies, ir dūriau vilkui į galvą. Šis krito lyg negyvas, tad suradęs didelį akmenį, suskaldžiau jo kaukolę, jog negalėtų atgyti. - Vaikinas trumpam nutilo, susiraukdamas iš skausmo. -Taigi, apsirišęs žaizdas, patraukiau link artimiausio miesto. Kadangi buvau netekęs nemažai kraujo, toliau eiti nebegalėjau, tad išsitepiau purvu ir pasislėpiau po lapų krūva. Maniau, iki ryto neišgyvensiu, bet klydau. - Leo šyptelėjo. -Paskui išgirdau netoliese burzgiantį automobilį. Atsistojau ir pradėjau eiti, kai iš niekur nieko atsitrenkė šis vaikinas. - Parodė į Ešą. -Jis davė man vandens, išvalė žaizdas, papasakojo, jog atvažiavo pas seserį, taip išsiaiškinau, jog jis tavo brolis. - Pažvelgė į mane. -Ir galiausiai vadovaudamiesi kompasu, patraukėme link Visperijos, kol mus radote. - Pabaigė pasakoti.