𝐂𝐀𝐒𝐓𝐑𝐀 (✓)

Ketvirtas Skyrius

„-Ar tai tikra? Tai tikrai įvyko? Keilos nebebuvo gyvųjų tarpe? Gal tiesiog sapnavau?" - Tokios ir panašios mintys sukosi mano galvoje. Atrodė, lyg sapnuočiau. Sėdėjau Meros kabinete ir skraidžiau savo mintyse, kol ji įnirtingai diskutavo su savo padėjėjais, tarp kurių buvo ir Leo, kuris mane rado šoko būsenoje.

-Mes negalime to paskelbti. - Kalbėjo Mera.

-Bet Mera.. - Atsakė man nepažįstamas vaikinas.

-Aš pasakiau ne! - Suriko ji, pažadindama mane iš transo būsenos. Sėdėjau susigūžusi ir norėjau pabusti iš šio baisaus košmaro.

-Kimberle, - netrukus ji į mane kreipėsi. -Turi pažadėti, jog niekam apie tai neprasitarsi. -Tvirtai tarė Mera, lyg jai tai būtų įprasta. Pakėlusi akis mačiau kelias poras akių, kurios įdėmiai į mane žvelgė. Tarp jų buvo ir pora vaikinų, kurių man neteko matyti.

-Ar jūs žinot kas tai buvo? - Prikimusiu balsu paklausiau.

-Ne, vis dar aiškinamės.

-Vis dar? - Atkutau. -Ar tai ne pirmas kartas?! - Pakėliau balsą.

-Na.. Buvo keli atvejai kitoje stovykloje, bet mes stengiamės to neiškelti, jog nekiltų panika. - Tarė Mera.

-Mes?! - Panikavau.

-Aš ir kiti vadovai.

-O varge... - Sukuždėjau. Mano kūnas pradėjo drebėti, kvėpavimas padažnėjo. Jutau kaip kyla panikos priepuolis. Turėjau tuoj pat nusiraminti, nes mirčiau iš gėdos prieš vaikinus. Suleidau nagus į delną ir raminau pati save. Gerklėje esantis gumulas vis didėjo.

-Kimberle, - įsakmiai kreipėsi Mera. -Turi pažadėti, jog niekam apie tai neužsiminsi. Mes bandom tvarkyti šią situaciją ir išsiaiškinti kas tai daro. - Ji uždėjo savo šiltas rankas ant manųjų ir tvirtai suspaudė. Kad ir kaip buvo sunku tai pripažinti, bet mano kūnas nustojo drebėti. Pasijutau ramesnė. -Tai ilgai netruks, aš pažadu. - Tarė ji, užjaučiančiai žiūrėdama į mane. -Duosiu tau raminamųjų. - Atsistojusi, nuėjo prie savo stalo. -Gerai išsimiegok. Rytoj gali praleisti rytinę mankštą.

-Ne, viskas gerai. - Paėmusi tabletę, suspaudžiau ją rankose. -Aš niekam nesakysiu. -Tarusi, atsistojau išeiti.

-Leo, palydėk ją. - Kreipėsi Mera į vaikiną, šis nieko neatsakęs linktelėjo ir nusekė paskui mane.

Išėjusi įkvėpiau gryno oro ir stengiausi sulaikyti visus jausmus, nes viskas ko norėjau, tai klykti ir apkabinti Ešą. Apsidairiau, dabar tikriausiai buvo pats nakties vidurys, bet miego nenorėjau. Patraukiau link ežero.

-Tavo namelis kitoje pusėje. - Iš už nugaros pasigirdo duslus vaikino balsas.

-Žinau. - Tariau pasukdama į jį galvą. -Manęs neima miegas, norėčiau pasivaikščioti. -Nelaukusi jo pritarimo, nužingsniavau tolyn. Vaikinas po kelių akimirkų jau ėjo greta.

Vienintelė saugi vieta man atrodė laukas. Nenorėjau grįžti į namelį, kuriame matysiu tuščią Keilos lovą. Prisiminus matytą vaizdą, norėjosi ir vemti, ir klykti, ir raudoti visa gerkle. Kad ir koks bjaurus žmogus ji buvo, bet nenusipelnė tokios baigties. Niekas nenusipelnė. Tvardžiausi nepratrūkdama tik dėl to, jog šalia ėjo Leo.

-Iš kur tu? - Miško tylą perskrodė vaikino balsas, kuris atrodė, jog nuskambėjo garsiau, nei tikėjausi.

-Blūmdeilo. - Trumpai atsakiau.

-Toli. - Nutęsė jis ir išsitraukė cigaretę. Atkišo pakelį man. Norėjau atsisakyti, bet pagalvojau, jog tai padės nukreipti mintis.

Atsisėdau ant žolės prie ežero ir prisidegiau cigaretę. Po ilgo nerūkymo pirmieji dūmai kirto per galvą, tad atsiguliau ant žemės ir žvelgiau į žvaigždes. Norėjau pamiršti matytus vaizdus. Ištrinti juos iš atminties, bet vos tik užsimerkiau, iškilo į paviršių išdarkytas Keilos kūnas. Staigiai atsimerkiau ir papurčiau galvą. Žvilgtelėjau į Leo. Jis sėdėjo netoliese ir žvelgė į tolį. Pajutęs, jog į jį žiūriu, atsisuko. Nusukau žvilgsnį ir atsisėdau.