Hazel Baker.
Nors praėjo daugiau nei du metai kaip vaikštau, tačiau vis dar jaučiu diskomfortą. Jei noriu daugiau vaikščioti, o apie bėgiojimą iš vis nėra kalbų.Tačiau tikra palaima vaikščioti savo kojomis.
-Ar žadi, kur nors eiti?- mama pažvelgusi į mano aprangą paklausė manęs.
-Noriu pasivaikščioti.- pasakau jai ir ji tik linkteli.
-Tik grįšk iki vakarienės.- ji pasako ir linkteliu. -Raktus pasiimk.
-Gerai mama.- pasakau. Vaikščioti senomis gatvėmis ir stebėti kaip pasikeitė kaimynų namai ar patys kaimynai mane žavi.
Ko toliau tuo labiau suprantu, kad aš nenoriu savo gyvenimo praleisti Kanadoje. Mano namai Dubline.
Kur oras nenuspėjamas. Vieną minutę saulė šviečia, o kitą lija kaip iš kibiro. Aš noriu, kad mano vaikai matytų savo senelius dažniau nei kartą į metus ar visada tik per face time pokalbį.
Sustojusi šalia starbucks kavinės įeinu į ją. Durų skambutis suskambo įspėdamas apie naują svečia.
Peržvelgiu akimis meniu ir ilgai nemąsčiausi išsirenku.
-Sveiki, ar jau išsirinkote?- švelnus merginos balsas pažadino iš apmąstymų.
-Sveiki, taip norėsiu norėsiu šokoladinės šaltos karamelinės kavos.
-Kokio dydžio?
-Didelį. - pasakau nemąstydama.
-Bus penki svarai trisdešimt penki pensai.- mergina pasako.
-Kortele.- pasakau išsimdama savo telefoną iš kišenes ir įsijungusi kortelė ją priliečiu prie aparato.
-Kuo jūs vardu?
-Hazel.- pasakau ji linktelėjus nuskubėjo gaminti mano kavos. Kavos ilgai laukti nereikėjo kuomet ji buvo padėta ant prekystalio. Ant puodelio puošė mano vardas. Kanadoje visada užrašo blogai, net pačiai keistą kad šitaip suklysta žmones su mano vardu, kuris paskutiniu metu beproto populiarus.
Paėmusi savo kavą atsigeriu jos. Skonis vis dar toks pats geras, kaip prisimenu.
Laikrodis jau rodė po penkių, tačiau namo vis dar nenorėjau. Vaikščiojau šalia parko ir vaikų žaidimo aikšteles. Saulė švietė ir lauke buvo gan šilta, todėl pilna aikštelė buvo mažu badaužų, kurie lipo vienas per kitą.
-Ethan neskubėk.- vyras šaukė berniukui, kuris bėgo link plento. Širdis pradėjo drebėti matan ši vaizdą. Kojos pačios nejausdamos pradėjo bėgti link vaiko.
Greit pagrėbiu vaiką ir pakelių jį. Automobilio stabdžiai tik pradėjo cypti ant visos gatvės taip išgąsdindami visus žmonės.
Apžiūriu berniuką, tačiau jo veide švietė tik maža šypsena.
-Ethan, kodėl neklausai manęs?- kažkur girdėtas balsas pasklido mano mintyse. Lėtai nuleidžia berniuką ant žemės ir pakelių akis į jo tėti. -Ačiū jums, nežinau ką būčiau daręs jei ne jūs.- vyriškis pasako.
-Aš..- norėjau kažką sakyti, tačiau viskas dingo supratus, kad tai jis. Prieš mano akis stovėjo Niall. Niall Horan. Šalia jo stovėjo mažas berniukas visiškai jo kopija, ką reiškia kad jis šimtas procentų jo sūnus.
-Ačiū jums. Esu jums beproto dėkingas.- supratau tik tiek, kad Niall manęs neatpažino arba pats nenorėjo atpažinti. Per ši laiką jis tapo tėčiu.
-Nėra už ką.- tyliai pasakau. Nieko nelaukdama pabėgu iš ten. Mano akyse švietė tik Niall ir jo sūnus. Jo sūnus.
Jis gyveno gyvenimą. Jis turi šeima. Jis turi žmona ir sūnų.
-Mama!? - surėkiu vos įžengusi į namus.
-Aš kambaryje!- ji atšaukė ir aš viską metusi ant žemės nueinu link jos miegamojo.
-Mama ar Niall turi sūnų?- po mano klausimo mama pasimetę. Žinoma ji viską žinojo. Kaip ji galėjo nežinoti, jei jos su Maura geriausios draugės?
-Taip Hazel. Jis turi sūnų.- mama pasako bandydama išsisukti iš mano klausimų.
-Kodėl man to nepasakei? Kodėl?- jaučiu kaip mano rankos pradeda drebėti, o viskas aplink dingsta ir lieka tik tuštuma.
-Kaip tai kodėl? Juk tu turi Jasper tau neturėtų rūpėti Niall gyvenimas. Jūs keturis metus išsiskyrė. Nemanau, kad tau tai turejo rūpėti.- pasako mama ir aš noriu tik rėkti.
-Jasper? Jasper man visad buvo paskutinėje vietoje! Jei mylėčiau jį kaip Niall senai būčiau su juo susituokusi ir su vaikais! - pasakau trenkdama durimis ir išeidama iš kambario.
Jaučiu kaip ašaros pradeda griaužti akis, o bandymas viską nusivalyti ir įrodyti sau, kad esu stipri nuėjo ant niekų.
Galbūt parašykit nuomonių ko tikitės iš šito sezono ❤️🫶🏻