Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Galbūt vakare nueikim į parką?- paklausiu vaikino kuomet jie ruošėsi eiti namo, nes Ethan buvo pats laikas miegoti pietų miego.
-Į centrinį?- paklausė brunetas, ir aš linkteliu. Man taip keista ji matyti ir kalbėtis su juo, žinant jog pati pabėgau nuo jo.
-Aha, ką manai?
-Pažiūrėsim kokios nuotaikos bus Ethan. Bet manau jog galėsim. Jei ką parašysiu.- pasako ir jie palieka mane vieną namuose. Tuščiuose.
Uždarau duris ir atsiremiu į jas. Supratau tik vieną. Jog mano meilė jam niekur nedingo, o tik buvo prislopintą ir dabar vėl bando išlįsti iš spintos.
Rankomis užsidengiu veidą ir atsidūstu.
-Hazel kokio velnio pakvietei juos vakare susitikti?- garsiai savęs paklausiu ir jaučiu kaip akyse pradeda rinktis ašaros. Jaučiuosi apgailėtina ir pati savimi pasišlykštėjusi. Jog palikau ji, o dabar lyg niekur nieko grįžau į jo gyvenimą ir lendu jam į akis.
Sudėjau indus indus į indaplovė ir pajungiau ją. Išploviau svetainėje grindis ir užlipau laiptais į savo kambarį bandydama išmušti iš savęs visus jausmus kurie sukilo.
Atrodo, lyg Niall kaip tik pasisekė jog manęs nebuvo šį laiką jo gyvenime. Jo gyvenime atsirado Ethan. Kurį vaikinas dievina, ir vadina savo geriausiu gyvenimo dalyku.
Juk taip ir turi būti tiesa? Juk jo sūnus ir turi jam būti pirmoje vietoje ir jis turi galvoti tik apie jį, o tik tada apie save tiesa?
Mano telefonas keletą kartu suvibravo pranešdamas apie pranešimą. Ant ekrano iššoko Niall nuotrauką.
"Atsiprašau negalėsim šiandien susitikti, Ethan pradėjo vemti :(." Jis parašė žinute ir mano širdis atrodo dužo.
Galbūt tai ir geriau, jog rečiau ji matysiu ir mano jausmas nebus dar didesni jam nei yra ar buvo per mūsų vasaros romaną. Šiuo metu ji galiu tik taip ir vadinti.
"Viskas gerai. Tegul mažylis sveiksta." Išsiunčiu brunetui žinute ir padedu telefona ant spintelės, o pati atsigulu veidu į pagalvė.
Jaučiu jog pagalvė lieka visa šlapia nuo mano ašarų. Pati nesuprantu kodėl verkiu ir kas čia tokio, jog mudu su juo šiandien nesusitiksim.
[...]
Pirmadienio rytą Niall automobilis jau nebestovėjo Mauros namų kieme. Mano kūnas sustingo lyg pasakydamas jog jis dingo, ir pabėgo nuo manęs.
Keletą dienų jo nemačiau ir mane tai žudė iš vidaus. Pati bėgau nuo jo, arba jis bėgo nuo manęs.
Išėjusi į lauką sėdėjau ant gulto ir gaudžiau vasaros saulė bandydama įdegti, jog nors šiek tiek būčiau tamsesnė, kas sunkiai gavosi.
Girdėjosi iš kaimynų pusės triukšmas, tačiau visiškai stengiausi nekreipti dėmesio. Mano akyse buvo stipriai užmerktos ir paslėptos po tamsiais akinių stikliukais.
Tėvai kiek girdėjau kažką darė gėlių darželyje, kurio užsireikė mamai. Žinoma jai paskutiniu metu visko reikia, o tėtis būdamas geras vyras vykdo jos norus.
-Hazel, ar gali padėti?- mama garsiai surėkė lyg būčiau kurčia ir aš pakelių akinius nuo akių, jog galėčiau įvertinti situacija kuria ji šiuo metu padarė.
Tėtis rankose laikė žirkles kuriomis karpė tujas, o mama jam vadovavo kaip jas kirpti.
-Ką padaryti?
-Pažiūrėk ar tęsiai tėtis nukirpo. Aš jam sakau jog kreivai, tačiau jis mano jog aš meluoju.- mama pavarto akis ir aš prukšteliu.
-Bus gerai. Juk ne grožio konkurse dalyvavusi su tomis tujomis.- pasakau ir ji piktu žvilgsniu pažvelgė į mane.
-Gerai, ją nukirpo. - pasakau iškeldama rankas į dangų ir ji mane nulydi vis tiek piktu žvilgsniu.
-Aš galvoju jog mums reiktų trims išvykti kur nors savaitgaliui.- mama pasako ir tėtis pradeda purtyti galvą, jog tik aš nesutikčiau.
-Aš manau jog jums dviese reikia kažkur kartu išvažiuoti. - pasakau ir tėtis ištiesė nykštį į orą, kol mama nematė. Mudu su tėčiu ženklais visada susikalbame.
