Karolis pt. II

29 7 0
                                    

⁎̩͙ ⁑̩͙̩͙ ⁂̩̩͙͙⁂̩̩͙͙ ⁑̩͙̩͙ ⁎̩͙

𝓚arolio aš nemylėjau. Jis buvo tik paguodos prizas, kuriuo, prisipažinsiu, nesidžiaugiau. Tad ne kokia ir paguoda. Viskas jam buvo gerai, bet man toks, koks yra, jis netiko ir nepatiko.

Visada savo svajose mačiau tik Osvaldą ir jo ieškojau kituose žmonėse, o Karolis nebuvo į jį panašus, tad man ir netiko. Paradoksalu, kad su Osvaldu būti kartu aš norėjau, bet negalėjau (tikrai ne Romeo ir Džiuljetos lygio kliūtys, labiau – mano išsigimusių smegenų darbas), o su Karoliu – nenorėjau, bet buvau. Tris kartus.

Taip, taip, mano gyvenime jis iš naujo atsirado tris kartus ir buvo vienintelis, kurio „𝓜𝔂𝓵𝓲𝓾 𝓣𝓪𝓿𝓮" galų gale patikėjau.

Nežinau, kodėl man sunku tikėti, kad kažkas, be mano mamos, dar gali mane mylėti. Netgi juokinga. Bet taip jau yra.

Taigi buvau su tuo, su kuo būti išties net nenorėjau. Iki šiol dar savęs klausiu kodėl...

Manau, kad lengviau savo trūkumus ir nuodėmes atskleisti tiems, kurie mums nerūpi. Nebijome, kad jie išsigąs ir pabėgs, mums nerūpi, ką jie galvoja ir mums nusispjauti, ar patiksime jų tėvams.

Kas nemėgsta dėmesio? Kas nenori būti mylimas? Ypač tada, kai tiki, kad bent jis tave tikrai myli. Gal mylėjo ir kiti, bet tu to nepriėmei ir tuo netikėjai. Tiek to.

Dėl to jis toks svarbus, tas Karolis, kad net čia paminėtas – tik jo meile aš neabejojau.

2022

SUDEGTI ✔Onde histórias criam vida. Descubra agora