KITAPUS. TAMSA

PROLOGAS

PROLOGAS

„Traumatologas irgi taip sakė"

ROKAS

Vardas reiškia tapatybę, tai tavo veidas, tai viskas, kas tu esi: charakteris, ambicijos, prioritetai, tikslai, visos į tą jauną ar seną kūną sukištos savybės, tai visos emocijos ir visi jausmai. Vardas - asmeninė muzikinė nata, kuri skamba su tokiu skambesiu, kokį tik tu vienas girdi. Vardas nereiškia kažkieno teritorijos, nereiškia nuosavybės, nereiškia jokių suvaržymų. Vardas slepia žmogaus vidinę skrynią, kurią atrakinęs nustembi šį bei tą suradęs. Kartais tai daugiau nei nuspėjama, o kartais tai pribloškia labiau nei pats gyvenimas. Ne veltui senovėje žmonės turėjo gilius įsitikinimus, kad būtent vardas gali atskleisti, koks bus žmogaus gyvenimas ir kaip susiklostys jo likimas, apie jo padėtį visuomenėje. Pasirodo mano vardas reiškia sergančiųjų globėją, slaugiusį sergančiuosius maru. Pasirodo esu beveik kaip rūkas ar migla. Čia turbūt išsirinkt pačiam. Štai kita tema yra mano pasirinktas nei vieno nuomonės nepaisytas vardas. Chemikas populiarumo viršūnėje, bet tik todėl, kad esu Blogio gynėjas. Tai vardas, kuriam reikšmę sukūriau pats, įteisinau ją Baimės žemėse kaip pradininko ir čia, Devone kaip baimės skleidėjo.

Tiesa, viskas iškrypo labai sumauta linkme. Pirmoji Devono iškrova buvo mano nuodėmė, bet štai antroji, jau ir mane privertė kiek krūptelėti. Pro ta Plyšį kažkas išlipo, o tas kažkas turėjo žinoti, kuo rizikavo, todėl arba jis laukia prie sugriuvusių morgo sienų kojomis į viršų, arba yra ant operacinio stalo ligoninėje. Tas, kas išlipo turėjo kyboti ant mirties plauko, nes Plyšio žaizdos yra šlykščios, vedančios prie maldų. Po to, kai mane Mikeila paleido prie tėvo ekipažo ilgai burbėjau, kad man nereikia medikų pagalbos. Jis buvo beveik patikėjęs tuo, ką sakau net jeigu mano kaktoje žiojosi kruvina žaizda, bet tuomet pats persigalvojau ir nusprendžiau, kad man reikia papulti į ligoninę, kad man reikia pabaigti darbą, kad čia puiki proga įsiterpti.

- Važiuosiu, tik prieš tai reikėtų užsukti namo, jeigu neprieštarauji.

Netrukus jau važiavome link namų. Pakeliui beveik nesikalbėjome, neturėjau noro su juo laidytis maloniais žodeliais, niekada jam neatleidau ir niekuomet neatleisiu.

- Aš greitai, - išlipdamas paaiškinau ir paskubomis išsitraukiau raktus. Džiaugiausi, kad užtraukiau užtrauktuką, nes kitaip dabar būtų liūdna. Iš šaldytuvo labai greitai paėmiau kraujo likutį, greitai susiveikiau švirkštus ir juos pripildęs paslėpiau kišenėje. Apsidairiau aplinkui apsidžiaugdamas, kad stogas vis dar vietoje, nukritę keli paveikslai, nedidelis įtrūkis lubose, kairiajame kampe, sudužę keli puodeliai man po kojomis, pavirtę šukėmis. Tiesa, svilo ir mano judesio davikliai, greičiausiai ir kamerom galas. Dirstelėjęs per langą mačiau, kad tėvas kalbasi per raciją, todėl dar greitai aptikrinau įrenginius, kuriuos čia įdiegiau nuo pat pirmų dienų, grįžus iš psichiatrinės. Nors viskas išrūko su dūmu, bet atminties kortelė, plika akimi, atrodė nepažeista, todėl įsikišęs ją į kelnių kišenę išėjau laukan.

Ligoninėje visi daktarai lakstė kaip išprotėję. Pamatę šerifą, tuoj pat prisistatė kelios seselės. Viena jų palydėjo mane į apžiūros kabinetą. Nepažinau veidų, Helena nedirbo, bet tiksliai žinojau kodėl.

- Man sakė, kad čia guli Helenos sūnus, jo auklė ir toks vaikinas Erikas Rodionovas. Aš to berniuko dėdė ir norėčiau patikrinti kaip jis laikosi, - melavau. Nuo pat pirmų dienų nesirodžiau to vaikio akyse. Man nerūpėjo atlikti šeimyninio vaidmens, tam neturėjau nei laiko, nei noro, nei vidinių jausmų. Mano požiūris į šeimą buvo niekinis. Galbūt kaltas dėl to vyras, laukiantis koridoriuje.

- Taip, berniukas laikosi neblogai, auklei pajungtas deguonis, sužeista koja, o Rodionovų šeimos narys guli su lūžusia čiurna ir su dusulio priepuoliais. Jie visi pirmame aukšte, - patikino seselė apžiūrėdama mano žaizdą. – Šitą reikės siūti, - patikino ji. Atsidusau linktelėdamas, todėl užtrukome. Sutvarkius žaizdą, liepė nusirengti ir leisti apžiūrėti.