KITAPUS. TAMSA

ANTRAS SKYRIUS

ANTRAS SKYRIUS

„Skubu rezervuoti vietą šalia"

VIKTORAS

Mūsų visų konfliktai niekada nebuvo naujiena, bet štai pagalba vienas kitam yra verta knygos išleidimo. Pagal visus mano spėjimus, turėjau likti tik su Lena, bet čia nei viena ranka neliko abejinga nei Mikeilos, ypač Grigorio. Jie padėjo atsigulti ant galinės sėdynės. Ekipažą nuvairavo Mikeila, o Grigoris pasirūpino mumis, parvairuodamas mano mašiną. Dėdės namus radome tik grįždami siaurais keliukais, nes dauguma nesaugūs dėl užverstų medžių, dėl didžiulių įgriovų, nebevažiuojančių mašinų, galų gale dėl įvairios pagalbos technikos, kurie nuo pat pirmų minučių, visais įmanomais būdais bandė taisyti padėtį.

Rokutį, kurį mintyse žegnojau peiliu dėl to, kad jis liko gyvas, paleido Mikeila kažkur vidurį miesto, kurį tuoj pat pasitiko jo sveikas tėvas, tik kiek apibraižytu veidu. Pravėrus langą, jis pasirėmė kiek sulinkęs dėl skaudančios nugaros ir nužvelgė visus viduje, ypač mudu su Lena gale.

- Reikės atsigriebti už prarastą laiką, - patapšnojo rankomis per durelių rėmus. Grigoris linktelėjo jam. Prieš pasitraukiant Roko akys nuklydo į merginą. Jis nusišypsojo ir atsitraukė, ranka iš karto pasiglostydamas, ko gero, taip pat skaudančią galvą. Džiaukis, kad ne apačią.

Dėdė savo namuose jau buvo pasirūpinęs atsarginiais elektros generatoriais. Prieš juos įjungdamas, jis vaikščiojo iš kairės į dešinę po visą pirmą aukštą ir kažką skenavo, rankoje laikydamas keistą aparatą. Užpūtęs žvakes, kaip šviesos šaltinį, pirmą apžiūrą suteikė Lenai, o kai buvo įsitikinęs, kad atsipirko tik galvos skausmu, nubrozdinimais ir tuščiu skrandžiu, paleido merginą į laisvę. Sekantis buvo Grigoris su permirkusiu tvarsčiu ant riešo, kuris dar po gero pusvalandžio jau ramstė sienas, svaigo galva, buvo sunku nulaikyti savo kūną. Gulėjau ant svetainės sofos ir spoksojau į lubas, nieko neklausinėdamas. Tiesą sakant džiaugiausi, kad niekas nebekalbina, neterorizuoja savo įkyriais klausimais kaip Mikeila, kuri dar labai stengėsi prieš pat susiruošiant išvažiuoti, bet jai sutraškėjo racija ir buvo įsakyta vykdyti nurodymus. Pokalbiai prie arbatėlės buvo nustumti į tamsias gilumas. Kol Lena gelbėjo Egorui laboratorijoje, apsižvalgiau kiek iškrova pakenkė dėdės namams. Panašu, kad pas jį net ir sienos turi kainos ir kokybės santykį, nes pastatyta tik vazoninė gėlė prie lango ir pabyrėjusios žemės prie atremtos į sieną šluotos ir semtuvėlio. Tiesa, po dešimties minučių dar pastebėjau, kad nebėra modernių šviestuvų. Greičiausiai išsitaškė šukėmis.

Kai atėjo mano eilė, susilaukiau Grigorio pagalbos. Egoras vienas nebepajėgė manęs atvilkti, o Lenai neleido kilnoti svorių po tokios didelės griūties. Nors džiaugiausi matydamas Leną šalia, tačiau visą šį laiką spoksojau tiesiog į Grigą. Jis atrodė pasikeitęs, jis nežiūrėjo į mane, jis padėjo man saugiai nusigauti, bet tik tiek. Jis neleido man numirti it kokiam gyvuliui, bet tai buvo viskas.

Jis niekada gyvenime neatleis, jis net neieškojo būdo atleisti. Jis tiesiog susitaikęs su mintimi, kad aš visą gyvenimą būsiu ir jo brolis, ir jo užpuolikas kankintojas. To klausimo jo širdis daugiau nediskutavo. Tuoj pat atsitraukęs pabėgo atgal į viršų. Kai Lena prisėdo šalia supratau, kad ji labai pavargusi, labai sunkiai laikosi, bet stengiasi. Norėjau ją paimti už rankos ir apkabinti, bet galėjau tik tarti kelis žodžius:

- Eik persirengti, palįsk po dušu. Tau reikia pailsėti.

- Man viskas gerai, - užsikišus plaukus už ausų tarė ji. – Egorai, nuo ko pradedam?

Dėdė nužvelgė čia mane, čia Leną ir tiesiog nusiėmęs akinius ir pasikrapštęs akį paantrino.

- Susitvarkysiu, Eleonora, Grigorio žaizda buvo baisiausia. Tau vertėtų atsigauti šiek tiek, - linktelėjo vyras. Ji dar norėjo priešintis, bet dėdė tik pastūmėjo merginą nuo kėdės, kad eitų ir neburbėtų. Kai atsisėdo šalia, atsiduso, patraukė mano megztinio rankovę ir nuvyniojo kiaurai permirkusį tvarstį.