KITAPUS. TAMSA

DEVINTAS SKYRIUS

DEVINTAS SKYRIUS

„- Turbūt nepatikėtum, jeigu pasakyčiau, kad čia įsmuko žiurkė.

- Matau tokią prieš akis"

ERIKAS

Ramiai, gerdamas kavos puodelį stebėjau Viktorą, kuris ruošėsi su savo reikalais. Ankstų rytą parsiritau į dėdės namus. Toliau guodžiau Mikeilą jos naujame bute. Tiesa, jai teko nuomotis, nes įpirkti naują, rimti reikalai. Grigoris trijų vakarėliui daugiau nepasirašė, todėl leidom laiką dviese. Kartais tai buvo paprasčiausias filmo žiūrėjimas su traškučių pakeliu rankoje, o kartais nusirisdavome iki lovos. Abu variantai tiko ir patiko. Dabar atitolęs nuo visų minčių apie buvimą su merginomis, akimis išlydėjau Viktorą pro duris ir nurijęs nurijęs paskutinį gurkšnį kavos, padėjau puodelį prie laiptų, nužingsniuodamas link Viktoro miegamojo. Jis turėjo Sfinkso miltelių. Maros priešnuodžio teks paieškoti Egoro laboratorijoje. Jis mėgėjas laikyti seife tokius neįprastus daiktus. Tokias paslaptis žino ne jis vienas. Kodą taip pat žino ne jis vienas. Šioje šeimoje reikėjo apsidrausti dėl visko net ir dėl dalykų, kurie skirti ne man. Privėriau duris ir nužvelgiau tvarkingą miegamąjį. Jeigu ne patys milteliai, tai bent nuoroda tikrai paslėpta tarp šių sienų. Pinigai, man reikalingi pinigai, o kažkam reikalingas Baimės žemių mėšlas, kodėl iš to nepasisėmus naudos? Ėmiau varstyti stalčius, patikrinau spintą, atsidariau vidinius stalčius, bet juose radau tik kažkokį sniego rutulį su lėle jo viduje. Nežinojau, kad tu toks sentimentalus, Viktorai... Spintoje nieko neaptikau kaip ir komodos stalčiuose. Atsiguliau ant nugaros ir palindau šiek tiek po lova, apčiupinėdamas dugną. Staiga kažką pajutau prie savo tarpkojo. Kažkam parodžiau rankas, kad nieko nedarysiu ir kad išlįsiu. Tam kažkam, tai Viktorui prieš akis. Suraukta kakta, susimąsčiusios akys žvelgė tiesiai į mane. Jo rankose buvo ginklas, vamzdis nutaikytas tiesiai man tarp kojų. Giliai įkvėpiau ir tuoj pat iškvėpiau.

- Palikai, - parodė kilstelėjęs puodelį.

- Greitai grįžai, - pastebėjau.

- Palikau piniginę.

- Gal galėtum? – parodžiau pakeltu smiliumi į savo tarpkojį. Susiraukęs patraukė vamzdį nuo manęs ir aš išlindau lauk. Atsistojus vis tiek gavau spoksoti į pakeltą ginklą. Šį kartą į tarpuakį.

- Ką čia veiki? – pakreipė galvą jis.

- Turbūt nepatikėtum, jeigu pasakyčiau, kad čia įsmuko žiurkė, - šyptelėjau pusę lūpų.

- Matau tokią prieš akis, - pamosikavo ginklu.

- Nuleisk tą sumautą ginklą, - atsidusau perversdamas akis.

- Dar kartą klausiu: ką čia veiki? – priminė savo įkyrų klausimą. – Atėjai ieškoti daugiau pinigų, tiesa? – primerkė jis akis. – Tai tu prikišai nagus prie tu trijų šimtų gabalų, tiesa? Tai buvo tavo darbas.

- Kalbi apie pinigus, kurių išsireikalavai iš dėdės? - svarsčiau. – Kodėl manai, kad man reikia dar vienos krūvos iš dėdės? Gaunu iš jo tiek, kiek reikia, - gūžtelėjau pečiais. – Man reikia daugiau, teisingai, bet ne iš jo.

Jis patraukė ginklą, staigiai griebė mane už megztinio, trenkė į sieną ir pridėjo vamzdį prie smilkinio, šį kartą užtaisydamas abiems girdint.

- Kur mano pinigai? – pikčiau susiraukė.

- Neėmiau tavo sumautų pinigų. Visai ne to čia atėjau, - nustūmiau ginklą nuo savo smilkinio. – Nesisvaidyk čia tokiais daiktais man prieš akis. Kariuomenėj dar ne to mačiau. Jeigu būtum norėjęs mane nušauti, tai būtum tą padaręs dar tą dieną, kai išdėjau visą tiesą į akis apie tavo ir Marso neįgalumą, - atsidusau. Jis dar klausėsi, laukė tikslesnio pasiaiškinimo.