KITAPUS. TAMSA

TREČIAS SKYRIUS

TREČIAS SKYRIUS

„- Tu baisus žmogus.

- Įdomi teorija."

ERIKAS

Jeigu kažkas paklaustų manęs, ko labiausiai gyvenime bijau, tai būtų atsakymas tik vienas – savęs. Nežinai momentų, kai atsilieps tavo kita versija į šauksmą, nežinai ir niekada nesužinosi. Vieną akimirką rūkai mašinoje, svarstai kaip čia apeiti įstatymus su nelegaliais užsiėmimais, o kitą jau gelbėji dvimetį vaiką iš griūvančio pastato. Dar būna ir taip: sėdi lovoje su sulaužyta čiurna ir bandai repuoti, nors balsas dar pridusęs nuo griūties sukeltų dulkių. Gulėjau pirmame aukšte antra para iš eilės, nes dėl įkvėptų dulkių man pasireiškė dusulys. Įspėjo, kad dar stebės iki vakaro, jeigu nepasikartos, atiduos mane į dėdės glėbį. Prieš išleidžiant gavau naują žinutę nuo Marso: jeigu gyvas, pirmą nakties prisijunk Lėlių tarpeklyje.

- Telefonas kaip matau veikia, - nei nepastebėjau kaip dėdė čia atsirado. Pakėliau į jį akis, išsiųsdamas žinutę ir išjungdamas pranešimus. – Reikės pasirūpinti dar papildoma krūva, nes įtariu, kad Devonas išvis sėdės be elektros, jeigu nuolatos patirsime tokias sumautas iškrovas, - susikišęs rankas į kišenes atsiduso jis, nueidamas prie lango.

- Kaip išlaikai juos nesudegusius? – kilstelėjau antakį.

- Adamantiumo seifas laboratorijoje, - nusišypsojo jis.

- Ar Fosos jau visos išnyko? – primerkiau akį tikslindamasis.

- Seifas jau senas, bet pamatęs, kad atsarginės kapsulės liko gyvos, nusprendžiau po pirmosios iškrovos ten sukrauti daugiau būtiniausių elektronikos prietaisų, įskaitant visiems ir naujus telefonus.

- Ar matei Heleną? – pasiteiravau. Egoras linktelėjo.

- Jai viskas gerai, nesitraukia nuo savo sūnaus, o ir auklė guli ligoninėje. Juk kalbėjotės, kodėl klausi?

- Nemačiau jos nuo pat tada, kai ištraukiau Vakarį iš griūties. Ji nei karto nepasirodė, - nusivylęs tariau.

- Jai tik reikia laiko. Mums visiems jo reikia, - pasisukęs ramino jis.

- Ji stumia mane nuo savęs. Pastačiusi tokią sieną, kurios neišgriautų net sumautas tankas, - mostelėjau ranka.

- O pats kokią sieną pastatęs? – tikslinosi jis. Tiesa, buvau padėjęs tokius pamatus, kurių neperliptų skausmas. Kol kas sekėsi, tik nežinojau kaip ilgai.

Kai pagaliau buvau išrašytas namo, eidamas su ramentais koridoriumi vis dairiausi tikėdamasis išvysti jos veidą, bet nebuvo. Vaikščiojo visokio plauko daktarai, specialistai: gelbėjo gyvybes, fiksavo laiką išleidusių paskutinį oro gūsį, tvarstė, operavo ir stebėjo, bet tarp jų Helenos nebuvo. Kai maniau, kad ji pasirodys, suklydau galutinai.

Dėdė parvežė namo, teiravosi ar padėti nueiti į kambarį, bet pasakiau, kad noriu pasimatyti su keliais draugais, kad jie parveš vėlai.

- Neprotinga kažkur dabar važiuoti, - suabejojo jis.

- Noriu būti kvailas, noriu daryti neprotingus dalykus, - ramiai tariau, bet pakėliau į jį ašarų pilnas akis. Iš karto nusivaliau, bet jis mintį suprato. – Noriu tiesiog išgerti, gerai parūkyti ir kad ausis kankintų žvėriško garso muzika. Ar galiu tą padaryti, ar man reikės tavo sumauto leidimo? Nes aš taip negaliu, žinai? Negaliu taip imti bėgti į mirtį ir jausti, kad niekas nesureagavo, kad niekam nerūpėjo padvėsiu aš ten, ar ne, - jis žinojo, kad kalbu apie Heleną, žinojo, kad stengiausi laikytis, bet mano stiprybė, ko gero, liko po griuvėsiais. Tai jis buvo kaltas, kad pradėjo rūpėti tokie dalykai, tai jis spėjo mane ištraukti iš pasaulio, kuriame niekam nerūpi tavo jausmai, o tau nerūpi kitų. Suteikdamas gyvenimą, suteikė ir tai, kas skaudina. Jis patylėjo, o tada iš kišenės sukrapštė naują elektroninę, papildytą cigaretę ir atkišo ją man.