KITAPUS. TAMSA

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

„Nepasiges, jeigu akys matys, o smegenys nesupras"

ERIKAS

Lenktynių laimėtojas kažkur užtruko. Sakyčiau, kad nebereikia pinigų, bet niekas taip nedaro. Tik ne tada, kai išloši tūkstančiais. Įsijungęs youtube dar kartą peržiūrėjau tą nufilmuotą vaizdo įrašą. Patikrinau ir Kaulų kolekcionieriaus anketą, kurioje daugiau nieko kito neaptikau. Iš toli sumirgėjus naktinėms automobilio šviesoms, nušokau žemyn nuo kapoto ir nuėjau iki bagažinės. Atidaręs paėmiau reikalingą sumą, kurią buvo gaila paleisti, o kitus pastūmiau į šalį. Iš automobilio išlipo, kepurės snapelį nusukęs jaunas vyras, ant riešo dėvintis brangų laikrodį. Tokius pažinojau, nes Egoras mėgo nešioti skirtingus. Turėjo gyvą velnią dvejose komodos stalčiuose.

- Numatyta suma. Atskaičiuotas pelnas organizatoriui, - atkišau maišą. Vyras paėmė nei nedirstelėjęs į vidų, tiesiog rankas susidėjęs kurį laiką žvelgė į mane per saulės akinius. Dabar naktis, Šerloke.

- Kaip ir sakei, sąžiningas, - nusišypsojo jis, o tada greitai vėl lūpos buvo surauktos. – Kada kitas kartas? Patinka, ką čia darai.

Dirstelėjau per šoną ir supratau, kad jis buvo ne vienas. Keleivio vietoje sėdėjo Helena. Nužvelgiau aplinką ir sugrįžau prie to nepažįstamo snukio.

- Kai žinosiu, žinos visi, - atsakiau nenoromis. Nepažįstamasis palinkčiojo, o tada apsisukęs atidarė mašinos dureles ir sėdo atgal už vairo, pinigus perduodamas Helenai. Užvedęs variklį, nieko nelaukė ir dingo iš mano akių. Atsisėdau dar kartą ir nusispjovęs ėmiau ieškoti kišenėje tos prakeiktos cigaretės, kurios kas kartą reikia vis dažniau ir dažniau.

Kitą rytą gavau darbelį. Prieš išeidamas iš kambario, susilaukiau žinutės dėl Maros priešnuodžio ir Sfinkso miltelių. Man nei Viktoras, nei juodoji rinka nepadeda. Iš kur aš ištrauksiu tą tavo magišką mėšlą? Be nuotaikos susikišau telefoną į galinę kelnių kišenę ir išėjau laukti Egoro. Tik pastarasis jau laukė manęs prie mašinos, atsirėmęs į dureles su kažkuo kalbėjo telefonu.

- Man neįdomu ponios merės norai, - sarkastiškai burbėjo jis. – Ji mano prakeikta sesuo. Manot, kad jai pabaksnojus pirštu į akį, skubėsiu ją bintuoti? Tai jau ne, - ir numetė ragelį, sužiurdamas į mane. - Tu ten šventinio kostiumo ieškojai? – skėstelėjo rankomis jis. – Ką tiek laiko veikei? Laukiu gal dvidešimt minučių.

- Išvis tuoj nevešiu.

- Algos nemokėsiu, - atkirto jis taip pat bjauriai ir pokalbis buvo baigtas. Sėdau už vairo, o jis šalia. – Kur važiuosim? Ir kodėl manęs reikia?

- Turime darbo, - atsakė jis. – Į Morgunovo psichiatrinę.

Jis daugiau man nieko nepasakė, tik liepė važiuoti ir nedelsti. Pakeliui mudu beveik nesikalbėjome. Tiesa, kai ką prisiminiau ir niežėjo išsiaiškinti.

- Kalbėjau su Lena. Apkaltinau ją visokiausiais faktais, - pradėjau kalbėti sukdamas į kairę, prieš tai praleisdamas visus automobilius atvažiuojančius iš priekio.

- Tai turėjo mane nustebinti? – perklausė jis.

- Ji manęs paklausė, ar dėdės išprievartavimas skaičiuojasi? – tariau tiesiai šviesiai. Egoras net pakėlė akis nuo telefono, iš lėto sužiurdamas į mane. Aš, vos tik galėjau, atsisukau taip pat į jį. Greitai teko vėl stebėti kelią. Egoras tylėjo. – Kaip ir laukiu komentarų, - priminiau jam, kad jis turi liežuvį ne tik ausis. Bet atsakymo nesulaukiau. Sustojome psichiatrinės aikštelėje, dar sulaikiau jį, bet tik išgirdau trumpą sakinį.