KITAPUS. TAMSA

DVYLIKTAS SKYRIUS

DVYLIKTAS SKYRIUS

„Tai mane padaro ne atsilikėliu, o gudriu"

VIKTORAS

Kai atėmė originalų, Lenos dovanotą pakabuką, aprėkiau nesavu balsu. Dar truputį ir būčiau gavęs iš lazdos į galvą. Kai uždarė į kamerą, apspardžiau metalines grotas. Įsitvėriau ir atrėmiau galvą.

Kaip taip gali būti, kad ranka pasiekiami dalykai ir vėl nugrūdami į užkampius prie kurių ir vėl negaliu prieiti? Susitarti nepavyko ir po kelių valandų atvykusiam Egorui su Eriku. Mano laimei, čia prisistatė ir Dominykas Aras Morgunovas. Jo veide vis dar galėjai įžiūrėti mėlynes. Rimta išraiška, labai skvarbios akys ginklavo iš tolo.

- Negaliu jo atpažinti, Šerife. Užpuolikai atrodė panašaus sudėjimo ir ūgio kaip Rodionovas. Be to sakėte, kad radote pakabutį.

- Mes taip pat atėmėme ir iš Viktoro identišką antrą kopiją. Įsitikinimui išsiųsime abu ekspertizei, kuris iš jų tikras, o kuris gera kopija.

Atidžiai klausydamas akimis susidūriau su Dominyku. Vieną akimirką pasirodė, kad į mane žiūri labai pikto veido ir kerštingų akių. Sumirksėjęs pastebėjau, kad jis nusišypsojo šerifui ir paspaudė jam ranką. Užmerkiau akis, jeigu mane įkalins, jeigu ras bent menkiausią priežastį įkišti atgal į zoną, nebepavyks pribaigti Roko su Narcize.

Netrukus į vidų įėjo mano motina, tėvas, Dominykas ir dėdė. Didžiulis nusivylimas išryškėjo motinos veide, tėvas pasiliko tyloje. Žinojau tą gana gerai, nes visada likdavo pasislėpęs po savo žmonos šešėliu. Apmaudu, nepriminė tikro vyro. Dėjosi tokiu, bet toli gražu. Pranėriau rankas pro grotų tarpą ir sunėriau tarpusavyje nužvelgdamas čia visus atėjusius.

- Negaliu patikėti, kad nusiritai į tokį dugną, Viktorai, - pasibaisėjo motina, nes matai trypiau jos merės garbę ir orumą. Suraukiau nosį ir piktdžiugiškai nusišypsojau. Pamaniau, kad užteks vaidinti gerą sūnelį. Pasimokysiu iš Grigorio.

- Reikėjo atvykti į Devoną kiek anksčiau ir būtum pripratusi prie vaizdo, kuris dabar tave taip žemina, - ji ruošėsi trenkti man antausį, prakišdama ranką pro grotas, bet aš staigiai mečiausi atgal, o ji suspaudusi kumštį ištraukė atgal, pasitaisė prasegtą striukę ir atsikrenkštusi nurimo. – Pripraskit, kad Devone esu buvęs kalinys. Priprask mamą prie šios minties, kad tavo numylėtinis buvo susidėjęs su Chemiku ir jam tarnavo. Priprask prie tos minties, kad niekada neišlipsiu iš blogio, priprask prie fakto, kad esu tos tamsos tarnas ir aleliuja lai kunigai verčia kojas į viršų, bet niekada nesijausiu dėl to kaltas.

- Užsičiaupk, - tildė mane motina.

- Norėtum, - primerkiau akis vėl įsitverdamas grotų.

Prie visų prisijungė ir pats šerifas su dokumentais. Jis džiaugėsi ir to slėpti jam nebuvo būtina. Nesvarbu, kad bandėme skelbti paliaubas iškrovos metu, tai nepadėjo, nes abipusė neapykanta buvo tiesiog per stipri. Dėdė nuvylė labiausiai. Jis buvo palūžęs, jo veide matėsi sumišimas, nes visą laiką traukęs mano užpakalį, vėl rado jį ten, kur pirmą kartą pamatė. Stovėjo ir tylėjo greta Dominyko, kai motina laidė pastabas apie neklusnų ir neauklėtą sūnų, kuris laikui bėgant pavirto į banditą.

- Žiūriu tu niekam nepatinki, - jis turėjo omeny mano žaizdas ir mėlynas ant veido.

- Svarbu man gerai, Šerife, - nusišypsojau. Jis pervertė akis.

- Užpulti kitą, Viktorai, yra rimtas nusižengimas. Apie tavo nusikalstama veiką byloja rasta grandinėlė. Nors lauksiu dar išvadų dėl grandinėlės kopijos, gana aišku, kad susirinksi visus skarmalus ir keliausi atgal už grotų, - jis priėjo arčiau grotų. – Ten tavo vieta, Viktorai. Jeigu ne aš pasirūpinau tavo snukiu, tai tą tiksliai padarė likimas.