KITAPUS. TAMSA

PENKTAS SKYRIUS

PENKTAS SKYRIUS

„Žinai, buvo ramiau, kai sėdėjai uždarytas.

Gal nori ilgiau pasėdėti?"

ERIKAS

Girdėjosi lietaus barbenimas į stiklą. Patogiai atlošęs galvą į pagalvę, bandžiau skaityti, nors akys vis krypo į šoną, bet kur tik ne į raides. Rytoj bus plikledis, rytoj geriau nekišti nosies iš namų net iš kambario. Negalėjau atsiginti vaizdo prieš akis. Mačiau Heleną Roko glėbyje. Nesvarbu, kad viskas dėl sudėtingos situacijos. Nevirškinau to vaizdo, kad ji glaudžiasi prie kažkokio kito vyro. Kilo toks natūralus pavydas, kad atrodo, galėjau daryti bet ką ir tai vis vien niekur nedings. Žinojau, kad Rokui galvoje tik Lena ir tai Viktoro problema. Negalėjau normaliai vaikščioti, negalėjau turėti man patinkančios moters, negalėjau užsiimti lenktynėmis, kurios buvo mano darbas ir mano laisvė, nebegaliu užsiimti slaptų siuntų perdavimu, nebegalėjau nieko. Susivokęs pasilenkiau ir atsidariau paskutinį stalčių. Dokumentas apie Marsą, kurį radau uždraustų ir konfiskuotų daiktų skyriuje kriminaliniame biure. Kodėl Aivara jį turėjo? Kodėl Marsas buvo pakliuvęs kriminalistams į akiratį? Ar dėl tos avarijos? Tik kam tada slėpti po dulkėmis? Atkreipiau dėmesį į jo pavardę: Marsas Persėjas. Gimęs beveik tais pačiais metais kaip ir Viktoras su Grigoriu. Panašu, kad čia nebaigtas pildyti lapas. Nebuvo užpildyta eilutė apie sveikatą, apie šeimą, apie įstaigas, kuriose jis mokėsi, dirbo ar kur gyveno. Suraukiau kaktą. Kažkas pabeldė į duris. Skubiai perlenkiau perpus ir įkišau atgal į stalčių.

- Prašom, - tariau pačiupęs knygą, apsimesdamas, kad skaitau. Maniau, kad duris pravers Egoras ar Viktoras, bet gerokai nustebau išvydęs tarpdury Heleną. Padėjęs į šoną knygą, nuleidau sužeistą koją žemyn, pagriebiau ramentus ir atsistojau.

- Galiu užeiti? – paklausė ji. Helenos plaukai varvėjo nuo lietaus. Pati buvo permirkusi ir sušalusi. Linktelėjau per daug negalvojęs. Ji uždarė duris ir tiesiog kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į mane.

- Pasiūlyčiau karštos kakavos, bet man sunkiai sekasi su papildomais darbais, kai rankos tokios užimtos. Paprašysiu Egoro, galbūt jis namuose, - jau lyg ir žengiau tą nerangų žingsnį, kai Helena tiesiog atsistūmė nuo durų ir griebus mane viena ranka truktelėjo švelniai į save pabučiuodama. Švelnus bučinys užliejo visą kūną ir nuramino tą nesveiką pavydą, kuris kurstė viską daužyt. Paleidęs vieną ramentą paliečiau jos liemenį ir pastūmiau į savo glėbį. Švelnus bučinys skatino godumą ir man reikėjo ženkliai daugiau. Reikėjo tiek, kiek ji galėjo duoti jau seniai. – Tu žiauriai šlapia. Kodėl tu šlapia? - atitraukęs lūpas nuslinkau jos žandikauliu, tada kaklu, atmesdamas tuos plaukus susivijusius į virveles.

- Nustok kalbėti, - įsisiurbusi į mano lūpas užtildė ji. Kilstelėjau ranką, kad pasiduodu ir tyliu. Nesutrukdė nei koja, nei prastas oras, niekas. Galbūt klydau? Galbūt buvau neteisus? Galbūt tik reikėjo laiko.

- O Vakaris? – paklausiau sulaikydamas ją už rankų. – Kur vaikas?

- Su aukle, - nuramino ji ir toliau tęsė mudviejų glaustymąsi. Ramiau, daug ramiau.

- O darbas? Kaip darbas? – vėl atsitraukiau.

- Nustok klausinėti. Man laisva, - po tų žodžių aš baigiau visus klausimus ir teorijas. Greitai nulakstė visi drabužiai, kuriuos įmanoma žaibo greičiu nutraukti nuo kūno. Su likusiais kiek vargom, bet galiausiai ir jie buvo numesti ant žemės.

Aš ne tik norėjau užsiimti su ja seksu, bet ir sužinoti, ką ji mąsto, apie ką svajoja, kas ją slegia ir kuo ji džiaugiasi. Šituo klausimu ji nesileido į kalbas.