KITAPUS. TAMSA

ŠEŠTAS SKYRIUS

ŠEŠTAS SKYRIUS

„- Iš kokios šiknos Rodionovas tave ištraukė?

- Iš vaikų namų."

MIKEILA

Sėdėjau už vairo atlošusi galvą į patogią sėdynę, vis ieškodama internete papildomo uždarbio. Kiek skelbimų patikrinau, kiek svetainių peržiūrėjau, nieko konkretaus ir dominančio neradau. Viskas buvo per prastai apmokama arba klaiki specializacija. Pažadėjau sau daugiau nesivelti į problemas, pažadėjau, kad neisiu lengviausiu keliu, kad dabar esu ten, kur esu ir kad taip turi likti. Buvau Amalo sūnaus vietoje, bet man niekas nesakė, kad juodas darbas toli gražu nuo gero užmokesčio. Erikas buvo teisus dėl centų, kuriuos gaunu. Darbą galima vadinti kruvinu. Prieš dvi dienas įvykęs banko apšvarinimas tiek nukankino rankas ir kojas, kad vos gyva laikiausi. Nesusilaikius trenkiau delnu per vairą ir pametusi telefoną net nusikeikiau iš skausmo. Susiraukus giliai pakvėpavau. Kilo įniršis, norėjau viską mesti, grįžti prie senų dalykų, prie tų, kas nešdavo pinigus. Pasilenkusi paėmiau telefoną, o kai vėl atsitiesiau, prieš akis, pro keleivio pusės langą išvydau į mane du žiūrinčius veidus. Kiek suspaudus telefoną taip ir likau spoksoti į Eriką. Už vairo sėdėjo berods tas vaikinas Marsas. Erikas mostelėjo galva man, kad liptume pakalbėti. Giliai pašnopavus suėmiau save ir išlipau. Vaikinas prisidegė cigaretę ir išpūtęs atkišo man. Delsiau žiūrėdama į ją.

- Nagi, traukiam, - pakreipė galvą jis. – Niekas nemato, Mike, - patikino. Buvau metus tai, negrįžau, bet Eriko žodis gana stipriai viliojo. – Šūdinas darbas, - palinkčiojo jis. – Šalta, tamsu, liūdna, šūdinas užmokestis.

- Neliesk pinigų temos, - atsitraukiau nuo siūlomos cigaretės. Jis gūžtelėjo pečiais ir vėl užtraukė.

- Paliesiu tą temą dar kartą, - vis tiek lindo jis. – Man reikia anapus tilto ir tu praleisi. Praleisi visus, kurie ten norės.

- Aš tau jau sakiau, kad to nedarysiu, - pakartojau aiškiai. Erikas nusišypsojo ir pamojo Marsui. Šis išlipo iš mašinos ir atidaręs bagažinę kažką ištraukė. Pastūmęs ant kapoto kažkokį ryšulį, vėl atsisėdo prie vairo, išsitraukdamas telefoną. – Eik pasižiūrėk, - mostelėjo galva jis.

- Aš neparsiduodu. Tai labiau jūsų Rodionovų darbas, - susidėjau rankas ant krūtinės. Erikas nieko neatsakė. Jis atidžiai žvelgė į mane ir labai daug rūkė. Žvelgiant į jį bet kuri mergina galėtų kiek ištirpti tarsi sniegas priešais saulę. Erikas turėjo gilias rudas akis, labai žavų žvilgsnį. Jis buvo be galo simpatiškas, daug laimėdavo ir dėl savo balso. Tai buvo iš tų įtikinamų žmonių, kuriais neįmanoma nepatikėti. – Eik, Mike, ir pasižiūrėk. Tau reikia. Man reikia. Galime viską suderinti, - tiesiai šviesiai dėstė jis. Smalsumo įveikta nuėjau ir atitraukiau užtrauktuką. Čia gulėjo tvarkingai, mažomis krūvelėmis sudėtos kupiūros.

- Gerai žinau, kad tau jie reikalingi. Čia yra mano asmeniniai šeši tūkstančiai. Nuo kiekvienų lenktynių pasidalinsiu dešimt procentų, nepriklausomai kiek bus surinkta to vakaro suma. Domina?

- Puikiai žinai mano atsakymą, - staigiai atsisukau į jį supykdama. Jis nusispjovė ir prišuoliavo arčiau, priversdamas mane atsitraukti ir atsiremti į jų automobilio kapotą.

- Skolos už nesumokėtas ligoninės sąskaitas, spaudžiantys mokesčiai. Dėl Dievo, Mike, iš tavęs daro Aivara šunį prie kilimėlio. Tu jam ne sūnus, kuris nedirbo už skatikus, nes žinojo savo vertę.

Tau reikia daugiau.

- Nekalbėk taip su manimi, - primerkiau akis. Jis vėl užsirūkė.

- Kaip? – perklausė jis. – Aš mandagus. Mandagiai siūlau šešis gabalus už tai, kad praleistum visus norinčius į kitapus esantį krantą pro Lovatiaros tiltą. Tai beveik taškymasis pinigais į kairę ir į dešinę. Aš niekada nesitaškau pinigais, retai darau išimtis tokiems dalykams, bet tau padarysiu. Mano pasiūlymas vis dar galioja, Mike, - tikino jis.