Paskutinis namas Žibuoklių gatvėje

1.

Pintinė buvo beveik pilna: auksaskruosčiai, šalčio nugairintais šonais, dydžio - sulig dviem suglaustais mano delnais, obuoliai pūpsojo vienas ant kito, tačiau į mažus tarpelius, atsiradusius jiems sukritus, neabejojau, galiu įsprausti vieną kitą svarainį, jei tik pintinę atsargiai, prisilaikydama obels kamieno, neskubėdama nuleisiu žemyn...
- Adele! Adele!
- Minutę! - atsišaukiu, vis dar netvirtai laviruodama tarp šakų, pintinės rankenai skaudžiai įsirėžus į šoną. Ropšdamasi į obels viršūnę, neįvertinau to, kad leidimasis jos šakomis su papildomu balastu rankoje, nepridės nei stabilumo, nei greičio. O kur dar tos šakos, nuskalautos savaitę trukusio lietaus, vis dar klastingai slidžios.
- Adele! Kur tave velnias nešioja? - girdžiu kaip mamos balse mąžta kantrybė, tačiau jei išsiduosiu iškart, ji supras mano sumanymą ir staigmena bus sugadinta.
Dešiniuoju klubu stipriau įsirėmiau į kamieną, artimiausia šaka, ant kurios turėjau nusileisti, atrodė daug toliau, nei kopiant viršų. Nusprendžiau leisti kojas po vieną ir neskubant, kartu leisdama ir pintinę, kad šansai išlaikyti pusiausvyrą būtų daugmaž apylygiai.
Nuleidus vieną koją, antroji, su iš kojinės besiveržiančia sukišta plačių džinsų klešne, užsikabino už pavienių šakų raizgo ir pagal visus gravitacijos dėsnius, užpakaliu pasitikau žemę, ant galvos pūpsint obuoliams.
- Vaike, vaike! - pripuolusi mama stvėrė mane į glėbį, tuomet paskubomis apžiūrėjau mano veidą, rankas, o įsitikinusi, kad be papildomos pagalbos galiu ir atsistoti, mitriu rankos judesiu suktelėjo ausį.
- Ar išprotėjai? - atšokau it nuplikyta, tačiau mama vis dar stovėjo atkišusi smakrą į priekį, rankas sukryžiavusi ant krūtinės, kietai sučiaupusi lūpas.
- Reikėjo man tave pakrikštyti, kol dar vaikas buvai, gal tikrai, kaip Joana sako, tavo galvoje velniai duodasi, krikšto nematę... - mama vis dar karingai nusiteikusi, tačiau balsas vos vos virpteli.
- Mama, mamyte... - sėlinu mažais žingsneliais link jos, nes žinau, kokia išdidi, klaidų nemėgstanti pripažinti yra mano mama, visą gyvenimą praleidusi tarp betoninių miestų kaladėlių, įkalinta valdingo, meilės nemokančio parodyti vyro ir tik dabar, perkopusi per penkiasdešimtmečio vidury, iš naujo pradedanti atrasti save. Ji vis dar laikosi savo: smakras atkištas į priekį, rankomis apsivijusi pati save, tačiau žvilgsnis, vos vos rūsenantis pykčiu, jau žvelgia šilčiau. - Aš juk netyčia, - kalbu tiek jai, tiek sau, - daugiau taip nebedarysiu, - dar pridedu, kad atsiprašymas atrodytų nuoširdus.
- Nedarysiu, nedarysiu, - pamėgdžiodama mane, atsako mama ir glaudžia prie savo krūtinės.
- Mama, o tu manęs tikrai nekrikštijai? - smalsumo vedina, klausiu ir viliuosi sulaukti ilgos, naftalinu atsiduodančios istorijos.
- O kaipgi! Tądien kunigas susirgo, nukėlė visą ceremoniją. Apmaudu buvo, aš tau tokį gražų krikšto apsiaustą buvau išsiuvinėjusi, mažomis, mėlynomis gėlytėmis.
- O kitą dieną negalėjote krikštyti? Arba susirasti pavaduojantį kunigą? - klausiu ir abi traukiame link namų.
- Vaikeli, nebuvo tokių dalykų, kaip pavaduojantis kunigas. Mes tada grįžom atgal į namus, kartu grįžo ir mūsų draugai, turėję būti tavo krikšto tėvais. Riekėm pyragą, gėrėm kavą, tada tavo tėvelis, amžiną jam atilsį, užsiminė apie krikštą, aptarėme kitas laisvas dienas, kai namuose, tarsi koks nelabasis žaistų elektros jungtukais, pradėjo dingti elektra. Iš pradžių pagalvojome, kad gal čia dėl oro, lauke tikrai tvenkėsi audra, tačiau tavo tėtis, pažiūrėjęs pro langą, keliskart persižegnojo ir pasakė, kad jokio krikšto nebus.
- Bet kodėl? - klausiu, vedina kažkokio nepaaiškinamo nerimo ir smalsumo derinio. Tokios ir panašios istorijos, kurias mama saugojo po devyniais užraktais, septyniomis spynomis ir dar kažin kokiais burtais užkalbėjusi, buvo tokios retos, kad kiekvieną kartą, kai šios išsprūsdavo nuo jos lūpų, klausymosi dovana - buvo viena didžiausių malonių.
- O todėl! - nukirto ji, griežtu, prieštarauti draudžiančiu balso tonu.
Priėjus namus, ji delnan įbraukė man raktą, o pati nušlepsėjo į kitą kiemo pusę, kur prie vartelių buvo pastatyta senamadiška, atidaromais stalčiukais, pašto dėžutė.
Mamai nuėjus pakankamai toli, kad ši manęs nepamatytų, raktus pakišau po chrizantemų vazonu, į duris atremdama šluotą, žabais pastatytą į viršų, kaip kad žinutę prašalaičiams, jog namie nieko nėra ir nuskuodžiau, kiek tik leido sutrenktos kojos, link obels, po kuria vis dar mėtėsi mano pintinė ir gražieji, nuo viršūnės nuskabyti obuoliai.
- Dambrauskų Adele, kur vėl prašapai? - šaukia mama, kad net aidi.
- Tuoj! - atsišaukiu, paknupstomis, ant kelių parpuolusi, kraudama obuolius į pintinę.
- Jei ir vėl įsikorei į tą prakeiktą obelį, žinokis!
- Mamyt, nešūkauk taip garsiai, kaimynai dar pagalvos, kad vėl eini iš proto, - nusijuokiau, rankas valydamasis į ir taip dėmėtus džinsus.
Mama, po pažastimi spausdama laikraščių pundelį, o kitoje rankoje laikydama šluotą, labiau priminė Šiurpnakčio dekoraciją, nei tikrą žmogų.
- Ką sugalvojai šįkart? - ji nepatikliai nužvelgė mano pintinę su obuoliais.
- Mes taip seniai kartu kepėme tavo skintų obuolių pyragą, jog pamaniau, kad šiandien būtų puiki proga tai padaryti, juolab, kad šiandien stojo pirma pagados diena, po savaitę trukusio lietaus. Ką manai?
- Tik tu ir moki mane apsukti aplink pirštą, - purkštelėjo ši, man iš rankų traukdama pintinę.