Naujoji karta

.6.

*Tada*

Praėjus metams mūsų laukė tikrasis išbandymas. Pirmasis išvykimas iš Apolos. Iš Saugiosios zonos.

Jau buvome išmokę beveik visko. Kaip naudoti ginklais, kovos menų, ištvermės, kaip elgtis ištikus kritinei situacijai, kaip išgelbėti savo bendražygį. Nieko iš Pavojingosios zonos negalėjome gelbėti. Tik neužsikrėtusius vaikus. Visi kiti ten likę buvo pasmerkti. Gavome leidimą nužudyti parazitus ir besipriešinančius. Nes visi, kurie nepritarė Apolai, tai yra, buvo likę Pavojingojoje zonoje, tapo visų priešais.

Kadangi buvome pirmoji karta, kurią Apola paleis vykdyti užduočių, į išleistuves atėjo ir pati Nadalija Godena. Ji vilkėjo ilgą sidabrinį paltą. Žili plaukai švietė iš tolo, o ryškus, bet solidus makiažas ją atjaunino.

-Tikiu, kad visi atliksite paskutinį išbandymą ir išlaikysite Apolos kario egzaminą,- kalbėjo ji.

Pasirodo, Nadalija ganėtinai aukšto ūgio. Nesuvokiau, kaip turėdama griežtus veido bruožus, atrodė šilta ir maloni. Tarsi tikrai mumis rūpintųsi.

-Jūs jau tam pasiruošę. Pirmoji karta - jūs esate mūsų ateitis. Dėl jūsų pasaulis bus dar geresnis.

Stovėjau tarp būsimų karių minios, turėjau pasistiebti, kad galėčiau pamatyti. Vilkėjau tamsiai mėlyną kombinezoną su Apolos simboliu ant krūtinės ir kepurę su snapeliu. Gniaužiau viduje baimės virpulį.

Per tą laiką nespėjau įgauti drąsos. Slėpiausi už Niko užnugario. Net Vaura buvo pasiryžusi išnaikinti visus parazitus. Treniruodamiesi turėjome konkuruoti su kitais. Patyčios čia buvo priemonė sustiprėjimui. Silpnumą privalėjome pamiršti. Jei ne Nikas, negalėčiau išverti. Vienas penkiolikmetis neišlaikė. Prieš kelis mėnesius jį rado vaikinų tualete, kraujo klane. Visi kalbėjo, kad persipjovė venas. Žinoma, Apola tai pavertė, kaip pamoką mums, jog pasaulis dabar žiaurus. Mes turime jį nugalėti.

-Kiek ji dar kalbės,- suniurnėjo Solomas.- Jau noriu keliauti į Dykumą.

Taip mūsiškiai vadino Pavojingąją zoną. Kadangi dar nesame ten buvę, tik iš kalbų girdėjome, kad Apolai apleidus šią zoną, ji pavirto į parazitų dykynę.

Solomas neslėpdamas nuobodulio nusižiovavo. Ežiuko nebelikę, nusiskuto šviesius plaukus visiškai trumpai, bet auskarą nosyje paliko. Apolos taisyklės nereikalavo griežto išvaizdos etiketo.

Mūsų penketukas visada laikėsi šalia. Tikriausiai dėl aplinkinių žiaurumo ieškojome draugystės tarpusavyje. Be to, buvo gerai turėti tokias sąjungas.

Netrukus buvo paskelbta lipti į šarvuočius - karinius šešiaračius sunkvežimius. Stojome į eiles, mums padavinėjo ginklus, kurie kartu atstojo ir elektrines lazdas. Ginklai buvo lengvi, iš plastiko, patogūs laikyti, bet kai gavau savąjį, mano rankos nusviro. Bandžiau nepasimesti nuo kitų. Skaudėjo žandikaulį dėl stipriai sukąstų dantų.

-Ksyla.

Jau buvome susėdę šarvuočio priekaboje vienas priešais kitą. Pakėlusi galvą susidūriau su Niko akimis.

-Viskas bus gerai. Laikykis šalia manęs.

-Ji ne mažas vaikas, pati pasirūpins savimi,- mestelėjo Solomas. Jis sėdėjo šalia manęs, prasižergęs, tarp kojų pastatęs ginklą.

Nikas net nepažiūrėjo į jį. Šalia jo sėdėjo Vaura. Sugavau jos žvilgsnį. Iš pradžių pasirodė, kad ji piktai žiūri į mane, bet tada drąsinančiai šyptelėjo.

Mūsų užduotis buvo vienas daugiaaukštis pastatas. Apleistuose namuose įprastai slėpėsi žmonės, kurie nenorėjo būti sugauti Apolos ir saugojosi parazitų. Vaikai iki trylikos buvo prioritetas. Visi kiti nereikalingi.